@citrinairpipirai , labai nuoširdžiai dėkoju, kad pasidalinote savo patirtimi. Labai gera skaityti, žinant, kad buvote labai panašioje situacijoje. Dabar kilo mintis, kad galbūt nesąmoningai taip elgiuosi, nes niekada nebuvau ta, su kuria visi norėtų bendrauti, kurią visur kviestų ir sekimas kitų, jau pripažintų žmonių, pėdomis, atneštų ir man tą patį. Tik iš karto kilo klausimas: ar aš pati to noriu ir ar man to reikia. Na ir žinoma, neatmetu galimybės, kad tai kyla dėl noro jaustis laiminga taip, kaip jaučiasi tie kiti žmonės.
Apskritai, gal per daug sureikšminu karjeros svarbą gyvenime. Gal nebūtina dabar žinoti ko noriu (artimieji nepalengvina situacijos su klausimais “tai ką galvoji veikti po studijų?”) ir laikas viską sudėlios į savas vietas. Tiek daug visokių minčių galvoje, kaip musių spiečius, tačiau nė vienos negaliu pagauti. Bandau ir dienoraštį rašyti, kad tas mintis išgryninti, bet arba nemoku, arba tai tiesiog neveikia mano atveju.
