Aš manau,kad kai nėra nėštumo, nėra ir reikalo kažkur skubėti. Tam tikri momentai turi ateiti tam skirtu laiku, o kai merginos praranda nekaltybes paauglystėje, kuria šeimas ankstyvoje jaunystėje, jos nepamato kitos gyvenimo pusės, kuria taip pat galėtų pasidžiaugti. Susižadėsi 17, susituoksi 18-19, sukursi neva jau tą tikrąją šeimą ir ką, jeigu po kelerių/keliolikos metų atsibos? Tokie jau tie žmonės, jie nekenčia rutinos, monotonija greit atsibosta, tad, mano nuomone,geriau iki šeimos kūrimo paragauti kitokio gyvenimo, vestuves planuoti ne įsimylėjus, o jaučiant brandžią meilę, išgyvenus viską kartu ir tuo pačiu atskirai. Na, vestuvės 50/50, susimausi – pats kaltas, bet nėštumo planavimas…? Susimausi, vos išgyvensi augindama vaiką ir kentėt turės jis? Čia jau ne brandumo, o naivumo + savanaudiškumo požymis, nes tokie jaunučiai žmonės, planuojantys vaiką (nes juk faina, papildysit šeimą, būsit jau ta WOW tikroji šeima!), nepagalvoja, kad išleis nabagėlį į pasaulį, o jo tėveliai ne tik susispaudę taupys kiekvieną centą, kadangi dar neturi tvirto pagrindo po kojomis, bet ir psichologiškai bus dar tuštoki, kad išaugintų. O juk ir atsibosti gali (lygiai taip pat, kaip ir nepavykusi santuoka)- matysit besitūsinančius ir dar galo nematančius bendraamžius ir ilgėsitės tokių laikų. Dabar atrodo, kad nesigailėsit, bet negarantuokit dėl ateities. Savo tėvų taip pat pagailėti reiktų, nes jie tik ką užauginę savuosius, nemanau, kad bus pasiilgę sauskelnių kvapo. Na, bet vienaip, ar kitaip – sėkmės jums, o planuojančiam jaunimui siūlyčiau pamąstyti
