Trūksta brolių, trūksta tų draugų ir atmosferos. Gerai sakė, kad šaras, kleiza buvo ,,užvedėjai” to viso noro, ryžto. Kas liko dabar? Konkurencija, baimė suklysti ( o ir blogai pakalbėčiau apie sirgalius), naujokų pirmi žingsniai. Įstrigę visam gyvenimui liko vieno iš brolių (taip taip neatskiriu ) žodžiai :
Žurnalistas: Amerikiečius galima nugalėt?
Brolis: Tai aišku galima.Tai ką jie kitokie žmonės negu mes? VISUS GALIMA. Biški sekmės, biški agresyvumo ir viskas bus gerai. SVARBU TIKĖKIT JŪS, tai aišku jeigu niekas netikės tai kaip mes laimėsim. Mes turime jaust pasitikėjimą iš jūsų. DAVAI CHEBRA
Esam unikalūs, vieninteliai tokie pasauly, kiti mums tik pavydi tokio rinktinės palaikymo, ko jūs taip pykstat po pirmos nesėkmės, vyrams tas vienas laisvadienis buvo kaip psichologinės laidotuvės. TIKIU.
,,Bet geriau negyvent negu visai netikėt, nuneleidžiam galvos, net jeigu mums nesiseka, 9 kartus iš eilės, ir mes ne iš tų, kur pralaimim dar nenugalėti”;)
