Aš Jūsų situacijoj netikiu “pasikeisiu mažais žingsneliais”. Jūsų laiko ir energijos gaila. Aš esu už drastišką sprendimą. Pasakot sau – nuo DABAR nebesielgsiu kaip auka. Ir nebesielgiat. Klaidų ir bandymų metodu, bet elgiatės kitaip nei esat pratusi. Reikia tik išdrįsti. Nereaguojat į priekaištus (arba juos atmetat), įsisąmoninat kaltės jausmą kaip sukeltą jo (o ne kaip pasėkmę to, kad pati kažką ne taip padarėt), ir, visų svarbiausia, prisiimat pilną atsakomybę už savo gyvenimo gerovę ir savijautą – ne vyras apibrėžia, ar jausitės laiminga ar ne, o tik Jūsų pačios pasirinkimai. Jūs pati renkatės būti auka, būti priklausoma nuo jo ir tikėti, kad Jūsų laimė priklauso nuo to, kaip jis elgiasi ir ką sako. Laiminga moteris yra ta, kuri moka būti laiminga savaime – be vyro šalia. O vyras tą laimę gali tik papildyti ar padauginti, bet ne sukurti.
PS: Knygos – “Moterys, kurios myli per stipriai”, “Kaip užmegzti prasmingą ryšį”, “Atsisveikinimas su aukos vaidmeniu” ir “Bėgančios su vilkais”. Ir dar profilaktiškai Frankl “Žmogus ieško prasmės” – apie tai, kaip net koncentracijos stovykloje galima nepasiduoti savo baimėms ir netapti aplinkybių auka.
