beda ne vien turejimu kur eiti, ji kur kas giliau slypi. su manimi sakyciau neblogai ,,padirbeta” psichologiskai: nepasitikejimo pilna, baimes (nezinau net normaliai ko bijau), prisirisimo jausmas prie to zmogaus, kaltes jausmas dar is kazkur (kai gyveni su zmogumi, kad ir toki gyvenime, bendra buitis, bendros problemos, ir nors elgiasi su manimi nepagarbiai, nesinori palikti zmogaus bedose). Na tikru tikriausia auka as, juk akivaizdu. Cia viena is tu situaciju kai apie kito isotrija skaitydavau ir kraujas virte virdavo, nu kaip taip galima, bet bet, pati tokioje pacioje situacijoje.. tai nors lyg ir judu mazut mazuteliais zingsneliais pirmyn, noriu pasiskaityti minetas psichologines knygas…
nors griztant turejimu kur eiti, jei tikrai tureciau kur eiti, pvz kaip kitos pazistamos turi savo nuosava busta ir bet kada gali susikrovusios manatkes iseiti, manau, butu tikrai lengviau man, o gal ir zmogus tai suvokdama tiek ,,nezaistu”
