O ne lengviau būtų biški kukliau piešt tuos antakius kol kas, o ne kalades brėžt, ir palaukt kokių šešiolikos metų, kad galėtum dažyt ? Nes jau būsi tada normali pana ir kas liečia tavo grožį, motina tikrai turėtų leist juo rūpintis pačiai. Gi mes nieko nepadarysim čia prie kompo sėdinčios, tavo mamai nepaskambinsim ir nepradėsim įrodinėt tiesų. Pačiai reikia arba bandyti tartis, arba pakentėt.
Su manim tai buvo taip: motina neleido, rėkavo ‘kam dergt natūralų grožį, aš einu, nes mano antakiai ploni, jų išvis nėra beveik’ ir panašiai, bet šiaip ne taip išprašiau vieną kartą pamėgint ir pažiūrėt kas bus. Nu leido. Ir kai grįžau su naujaisiais antakiais, iš pradžių bambėjo, kad ryškūs labai, bet kai po poros dienų pabluko, tai jai pačiai labai ėmė patikt. Nuo to laiko net nebereikia prašyt.
