Mane tokie dalykai lydi visą gyvenimą. Man buvo klinikinė mirtis, buvau komoje, todėl yra sakiusių, kad čia kažkas susiję.. Tfu tfu tfu, dabar ramu (bet tik po to, kai apsilankiau, pas iridologą)
Pats pirmas tokio pobūdžio nutikimas man įvyko kai buvau gal 12m.
Kaimynystėje gyveno mamos krikšto tėtis. Jis jau buvo labai senas ir žiemą paslydęs ant kelio susitrenkė galvą ir mirė. Namas stovėjo tuščias, kol jį pardavinėjo. Pabrėžiu : namas medinis, labai senos statybos (buvo pastatytas prieš antrojį pasaulinį karą) Atėjus vasarai aš su kaimynu ir netoliese gyvenančiu berniuku kažkaip landžiojom prie to namo negalvodami, jei neklystu žaidėm kažką ir aš prie to namo radau raktą. Ant juodos virvelės. Mamos krikšto tėtis dažnai ateidavo pas mus į svečius ir laikydavo rankose tą raktą. Todėl aš labai nustebau, kodėl jis voliojasi prie namo. Na žinoma tada suveikė vaikiškas smalsumas. Aš kaip visada mėgstu įrodinėti savo tiesą ir drąsą, sakau einam patikrint, ar tinka tas raktas. Prieangio durys visada atidarytos, nes jos labai senos, medinės ir vos užsidaro. Norint prieiti prie normalių durų, reikia užeiti į tą prieangį, o jame iš abiejų pusių langai. O tada už jų dar po langą jau į namus. Juokinga tai, kad bernai labai bijojo ir aš nuėjau viena. Tik atidariau pirmąsias prieangio duris ir kažkas labai stipriai tris kartus pabeldė į langą iš namo (vidaus) Mes aišku pradėjom visi klyk ir nubėgom kuo toliau. Namo viduje nieko negalėjo būti, nes pas mus kaime labai ramu, visi senkūriai, jokių valkatų, bomžų ir t.t. nėra, o namas žolėmis jau apaugęs, nes niekas ilgai nesilankė, o jei būtų apsilankęs, matytusi nors pramina žolė (arba ji būtų nušienauta)
Nubėgom aplinkeliu iki mano namų ir nežinojom kur dėtis. Tėvams bijojom sakyt, o patys nežinojom ką daryt.. Kaimynas jaunesnis keliais metais už mane, sedėjo ir verkė iš baimės. Tada aš su tuo kitu draugu įsidrąsinau ir susitarėm nors praeit pro tą namą, drąsą išsibandyt. Einame pro namą, aš mojuoju tuo raktu ir sakau ‘Dėde Zenonai, čia mano raktas ir aš tau jo neatiduosiu’ (nežinau kur mano protas tuo metu buvo) na ir tada jau į kitą langą ( į tą kuris buvo į mus, į kelią) vėl kažkas dar stipriau tris kartus pabeldė. Na net dabar rašant šiurpuliukai bėga per kūną… Mes aišku vėl klykt ir į kitą kaimo galą nubėgom. Grįžom pas mane. Pradėjo kelios valandos, įsidrąsinau nueiti iki to namo ir išmesti tą raktą. Atbėgau, mečiau į namo pusėje esančią žolę ir pabėgau. Tas namas dar stovėjo dvi vasaras, tai visada aplinkkeliu važinėdavom (nors ten dvigubai ilgiau) arba jeigu pro namą eidavom ar važiuodavom dviračiu, tai rūkdavom kaip dūmas. Labai bijojom. Apsiraminom kai tik jį nugriovė… Dabar ten naujame name gyvena nauji žmonės, tai dabar nors nebaisu pro ten eiti … Va toks man pirmą kartą įvykęs mistinis įvykis. Viskas detalė į detalę, jokių pakeitimų.. Po šio nuotykio jau praėjo 4m. tai pati negaliu patikėti, jog man taip buvo. Tą naktį miegojau su mama, nes buvo labai baisu. Tai atsimenu, kai pabudau ir girdėjau kažkieno sunkų kvėpavimą. Tarp durų mačiau žmogaus siluetą. Iš baimės nieko negalėjau pratart, nesugebėjau net mamos pažadinti. Neatsimenu, kaip užmigau.
Jeigu kam įdomu, galiu papasakoti ir kitus nutikusius dalykus..
