ačiū visoms už nuomonę, tikrai visos esate teisios. Kažkas klausė ar jo gyvenime per tuos metus vyko progresas. Net pamąsčiau. Nevyko. Kiek pasakojo bendri draugai jis vis dar gyvena taip kaip ir gyveno. Bet neva keitėsi jo charakteris, mastymas, pamėgo tuos dalykus, kurių anksčiau nekentė. Man patiko idėja nueit su juo kavos vieną vienintelį kartą, tam kad patenkinčiau savo smalsumą, o jam parodyčiau ko jis neturi dabar. Bet rašydama jam ir kviesdama kavos – vėl žeminsiuos kaip anksčiau. Visgi tikrai jis turėtų parašyt ar paskambint pirmas. Bet to nedaro, tik draugams užsiminė, kad bendrautų jei tik aš pirma parodyčiau iniciatyvą. Daug minčių galvoje sukasi, nesuprantu kokia prasmė jam taip kalbėt. Naudos jam iš manęs jokios nebūtų, aš nors ir pasiekiau daug, bet iki jo “lygio” man dar tikrai daug trūksta nors jei tokiu tempu kaip dabar – gali būt jog po 3 ar 5 metų pasieksiu daugiau nei jis. Aš po skyrybų stengiausi siekt naujo gyvenimo, o stimulas tam buvo – įrodyt jam, kad jis klydo dėl manęs, ir aš tikrai galiu pasiekt daugiau nei jis įsivaizduoja… Tik ar verta dabar išvis jam kažką įrodinėt po tiek metų. Bet smalsumas ramybės neduoda- o kas būtų jei nuleisčiau principus ir pakviesčiau kavos. Tik baisu,jog kvietimą atmes, o draugams apie norą bendraut tik meluoja. Neliko pasitikėjimo juo, baisoka kad už viso to yra tik noras pasišaipyt.
