Aišku, į užsienį kur kas sunkiau įstoti, bet, manau, po to lengviau rasti darbą pagal specialybę ir už bent kiek padoresnį atlyginimą. Studijos tai kaip studijos, pirmi kursai sunkesni, po to lengviau. Yra žmonių, kurie visą laiką mokslui paskiria ir turi mažai normalaus socialinio gyvenimo, yra kas daug ką spėja nuveikti. Su vyrais/vaikinais tai irgi visaip yra. Tarp kursiokų porų nemažai (na bet vaikinų 3-4 kartus mažiau nei merginų). O šiaip juk svarbu, kad pačiai būtų įdomus, mielas ir mylimas toks darbas. Tik turėk omeny, kad gali labai norėti į kokią konkrečią specialybę, tačiau gali nebūti rezidentūros vietų tais metais arba tiesiog gali neįstoti, arba baigus tiesiog gali nebūti, kur dirbti su ta specialybe, o jei bus, tai greičiausiai už nedidelę algą ir dar kartais jausiesi kaip visuomenės priešas, nes gi gydytojai tik nugydo ir nieko neišmano. Kol kitų specialybių draugai pirmuose kursuose daug linksminsis ir pramogaus, tau teks kur kas daugiau mokytis, o vėliau, kai draugai baigs mokslus, dirbs darbus ir kurs šeimas, tu vis dar pagrinde mokysiesi Aišku, nėra viskas taip baisu, kaip skamba Tiesiog dauguma stoja tikėdamiesi, kad garantuotai turės gerą darbą pagal gerbiamą specialybę ir gerą algą, tai geriau iškart nebūt per daug naiviai ir negalvoti, kad taip būtinai bus
