Tęsinys! Atkeiskite, jei vis dar bus klaidų, perskaičiau keletą kartų, word’as neberodo klaidų, bet tikiu kad jų yra, bet ir aš jų nematau. Tikiuosi patiks
2 Skyrius
Rytą nubudau žvalios ir pakilios nuotaikos. Truputį svaigo galva, bet bloga nebuvo. Dar keletą akimirkų pagulėjau atsimerkus ir nutariau lipti iš lovos. Nustebau, nes laikrodis rodė beveik vidurdienį. Seniai taip ilgai ir giliai nemiegojau. Nuo pat vaikystės buvau pratusi keltis vėliausiai septintą valandą ryto, net jei nereikėdavo niekur eiti. Man patinka ilgos, produktyvios dienos, nugulėti šonų lovoje nemėgstu.
Nutariau patikrinti, kaip laikosi draugė. Jos kambarys per du kambarius nuo manojo, tad apsivilkus baltą, viešbučio chalatą išėjau į erdvų koridorių. Turėjau jos kambario kortelę, tad laisvai įėjau pro duris ir radau ją vis dar miegančią. Jos paklodė buvo nuspirta ant žemės, ji gulėjo viduryje lovos, susisukus į kamuoliuką. Nežinau ar jai šalta, tačiau paėmiau nuo žemės paklodę ir ją apklojau. Nusprendžiau leisti jai pamiegoti, o pati atsigaivinti duše.
Grįžusi į kambarį nusimečiau chalatą ir palindau po vėsiu dušu. Lėtai nusimaudžius, susisukau į minkštą rankšluostį. Ilgi ir šviesūs mano plaukai šlapi krito ant nugaros, niekur neradau antrojo rankšluosčio, tad nutipenus į kambarį susiradau laisvą suknelę, kurią šiandien nutariau apsivilkti, tuomet nusisausinau plaukus ir juos iššukavau, paliksiu išdžiūti natūraliai,-pagalvojau.
Viešbučio pusryčiai jau seniausiai buvo pasibaigę, o iš po vakar jaučiausi labai išalkus. Iki pietų buvo likęs pusvalandis, todėl nusprendžiau palaukti. Atsisėdau į fotelį ir įsijungiau nešiojamą kompiuterį, nusprendžiau peržvelgti naujus laiškus ir parašyti Nesei, kaip sekasi mane pavaduoti ar nekilo kokių bėdų.
Jau po pirmo pokalbio su Nese, kuris įvyko maždaug prieš metus, supratau, kad ji bus nuostabi, neklydau. Visuomet turėjau nuojautą darbuotojams, nors keletą kartų ir buvau skaudžiai nuvilta.
Nesei dar tik dvidešimt vieneri, tačiau prieš ateinant pas mane ji jau sukosi per tris darbus, visur puikiai suspėdama, atsinešė tiek gyvų idėjų, jog iki dabar jas taikome mūsų projektams.
Suprantu, jog jei būtų iškilus bėda, aš būčiau jau informuota, bet vis tiek nusprendžiau parašyti. Įsijungiau el. paštą ir kūnu nuėjo jaudulio banga. Manęs laukė laiškas nuo Tomo.
Labas Ela,
Kaip atostogos? Ilgai nesimatėme. Kitą savaitę būsiu Londone, judvi grįžtate sekmadienį, taip? Pagalvojau, gal norėsi papietauti?
Lauksiu tavo atsakymo,
Tomas
Laiškas labai paprastas ir aiškus, tačiau neprisimenu kada paskutinį kartą jis man rašė.. Prieš metus, du? Sujaudinta netikėtų jausmų paspaudžiau miktuką „atsakyti“.
Labas Tomai,
Atostogos puikiai, šiek tiek keistai, bet į gerąją. Taip, atrodo nesimatėm pusę metų? Laikas skrieja per greitai. Grįžtame sekmadienį vakare ir mielai papietaučiau, galbūt pirmadienį? 13h, tame sumuštinių bare prie mano darbo?
Ela
Spaudžiu ‚“siųsti“ ir laukiu atsakymo. Visai nepastebėjau, kad kelis sakinius, kuriuos išsiunčiau, rašiau beveik dvidešimt minučių, rodos laikas sustingo. Krūptelėjau nuo durų bildesio.
Uždariau kompiuterio ekraną ir padėjau kompiuterį ant stalo, skubiai nuėjau atidaryti durų. Nujaučiau, kad tai Melanie ir buvau teisi.
-Labas rytas,-tariau draugei, kurios savijauta tikriausiai nebuvo pati geriausia.
-Ką mes vakar veikėm?,- praėjo pro mane Mels ir griuvo tiesiai ant mano lovos sujaukdama visą tvarką.
-Na, šokai tol, kol atrodė lyg būtum ką tik nusifilmavus siaubo filme, o jei ne aš, rytą būtum pasitikus su žaviuoju princu.
-Nieko neprisimenu! Čia viskas per tuos kokteilius ar kad ir ką vakar aš ten gėriau, man vakarėliu gana,-sumurmėjo ji ir rodos iškarto apie tai pagalvojus jai pasidarė negera ir ji nušokus nuo lovos dingo tarp vonios durų.
Atidariau mini barą, kad surasčiau su kuo ją geriau pagydžius. Neveltui sako, kad kuo susirgai, tuo ir gydykis. Radau mažą brendžio buteliuką ir paėmiau kolos skardinę, nusprendžiau neskiesti, galbūt gryna bus geriau. Mels išėjo iš vonios visa pažaliavus ir visai netryško noru išgerti mano paruoštos dovanos, tačiau ne kartą suveikus šiam magiškam gėrimui, prisivertus išgėrė buteliuką ir gurkštelėjo kolos.
-Nepyk Ela, šiandien tiek jėgų kiek vakar neturiu, tu nieko prieš jei numigsiu?
-Ne, žinoma, eik išsimiegok aš jau kaip nors.
-Kaip tas vaikinas vakar? Koks jo vardas, Baretas?
-Bretas. Gerai, visai smagiai praleidom vakarą, paprašė numerio.
-Tikiuosi nedavei,-nustebusi šuktelėjo.
-Žinoma daviau, aš ne tavo mados vaidinti princesę, kol galiausiai švęsi savo šimtąjį gimtadienį su savo katėm, valgysi pyragėlius ir arbatos ceremonija bus svarbiausias įvykis kiekvieną dieną, nepyk teta,- žvilgtelėjau į lubas ir nusijuokiau.
-Kartais tu nepakenčiama,-apsisukus paėmė kolos skardinę ir nešina ja išėjo iš mano kambario.
Kambarį vėl užliejo tyla, žvilgtelėjau į laikrodį – pietų metas. Nutariau pasiimti kompiuterį ir eiti pietauti. Kadangi draugijos šiandien man nieks nepalaikys, galėsiu nieko netrukdoma po pietų atsakyti laiškus, nes degintis prie baseino šiandien ir man nesinori.
Pietums pasirinkau lengvas salotas ir vištienos suktinuką, jog per daug neapsunkinti skrandžio, išgerti pasiėmiau šaltos arbatos su ledu. Patenkinta atsisėdau valgyti, palengva apžiūrinėdama aplinkinius. Pusę stalų jau buvo apsėsti viešbučio svečiais, kiti dar gulėjo prie baseinų ir gėrė šaltus kokteilius. Šiandien ne tokia karšta diena kaip vakar, dėl to džiaugiaus, nes karštis per atostogas vargina kaip niekas kitas. Visi judėjo lėtai ir tingiai.
-Panele, tai jums,- prie manęs priėjęs padavėjas ant stalo padėjo balto sūrio pyrago gabalėlį.
-Bet aš neužsisakiau..
-Tai nuo gerbėjo,-tyliau su šypsena tarė jis ir ant stalo padėjo ir baltą perlenktą raštelį.
-Ačiū,- skubiai padėkojau ir nustebusi paėmiau raštelį. Dailia, tačiau vyriška rašysena buvo parašyta:
„Noriu dar kartą tave pamatyti“.
Prieš akis išdygo Breto veidas ir nejučia nusišypsojau. Niekada nesu sulaukus nieko panašaus, todėl likau pamaloninta tokio nedidelio, bet mielo gesto.
Paėmiau šakutę ir atgnybau gabalėlį sūrio torto. Jis buvo gaivus, ne per saldus – skanus.
Įsijungiau kompiuterį ir ėmiau atrašinėti susikaupusius laiškus, besimėgaudama gabalėliu džiaugsmo.
***
Grįžusi į kambarį po pietų radau du praleistus skambučius. Tikriausiai Bretas. Nusišypsojus paspaudžiau perskambinti. Po keletos signalų atsiliepė pažįstamas balsas:
-Paskambinai,- girdėjosi nuostaba jo balse.
-O kodėl neturėčiau?,- nusistebėjau jo nuoširdžia nuostaba.
-Džiaugiuosi, jog paskambinai. Visą laiką apie tave galvojau, gal galime šį vakarą pasimatyti? Dviese?
-Taip,- aiškiai tariau, nudžiugus dėl jo pasiūlymo.
-Aštuntą, prie baseino?
-Gerai, tuomet iki vakaro,-tariau ir mudu atsisveikinome. Nekantravau vėl pasimatyti, daugiau sužinoti apie šį žmogų, galbūt net pažinti artimiau.
***
Ėmiau ruoštis daug anksčiau ir pusę aštuonių jau nekantriai trepsėjau kambaryje. Melani buvo atsijungus visai dienai, prieš keletą valandų užėjau, nunešiau kai ko užkąsti, tačiau ji nusprendė šiandien likti miegoti, jog rytą pradėtų naują gyvenimą, cituoju ją.
Ką gi, turėjau šiam vakarui planų, draugei nesigyriau, kad neklausinėtų, tad visai nenuliūdau jog ji nusprendė likti kambaryje.
Išėjau truputį anksčiau, nenorėjau pasirodyti, jog labai nekantrauju, todėl nuėjau į restorano barą ir ten išgėriau taurę vyno. Šį vakarą vilkėjau juodą mažą suknelę ir kreminius aukštakulnius, kuriuos vakar siūlė Mels. Plaukus vėl palikau palaidus, akis paryškinau tušu, o lūpas blizgiu. Šiandien šiek tiek norėjau pasipuošti, bet ne per daug.
Lygiai aštuntą pakilau nuo baro kėdės ir palengva nuėjau link baseino, vietos, kurioje susitarėm susitikti. Jis jau laukė. Stovėjo tvirtai, platūs pečiai, siauresnė talija, o kūno kalba kalbėjo apie pasitikėjimą ir atsipalaidavimą. Dėvėjo šiandien tamsiai mėlynus marškinius, rankoves atsisagstęs iki alkūnių, trys viršutinės sagos buvo paliktos prasegtos. Marškiniai sukišti į gražiai prigludusias juodas kelnes, iš tolo blizgėjo diržas, avėjo derinčius brangius batus. Nedėvėjo nieko daugiau, tik pasipuošė laikrodžiu. Nužvelgus iš toli likau patenkinta, atrodė puikiai, turėjo skonį.
Lėtai prisiartinau ir tvirtai pasisveikinau:
-Labas.
-O,-sustingo jo lūpose, tuomet veidą užliejo šypsena,-Labas vakaras, atrodai nuostabiai,-pagyrė ir juokingai nužvelgė.
Mudu patraukėme į tą patį barą, kaip ir vakar. Galbūt tikėjausi ko nors įdomesnio, galbūt ramesnio, ne tokio triukšmingo fono. Jis buvo rezervavęs vieną iš vip staliukų, kurie buvo išsidėstę baro gale.
Tik atsisėdus prie mūsų priėjo padavėja ir maloniai pasiteiravo ką gersime.
-Norėsiu taurės pinot gridio,- tariau, kadangi viešbučio bare jau gėriau savo mėgstamo rūšinio vyno.
-Vyno,- nusistebėjo Bretas, – Gal ko stipresnio? Mums pradžiai dvi sambukas, – nusprendė galiausiai jis už mus abu. Nustebau nuo tokio sprendimo, nes visų pirma nemandagu užsakyti kažką kito, antra labai nemėgstu šio stipraus gėrimo. Padavėja nubėgo linktelėjus, nespėjus man nieko paprieštarauti. Bretas atsološė ir prisislinko arčiau manęs.
-Na, gražuole, šis vakaras mūsų, pasilinksminkim,-tarė ir apkabino mane per pečius. Nesupratau, kas darosi, kur dingo sąmojingas, protingas vaikinas, su kuriuo susipažinau vakar? Jis elgėsi visiškai kitaip. Mandagiai nusipurčiau jo rankas ir pasislinkau toliau.
-Esi kažką sumanęs?-nusišypsojau, jis parodė jog per muziką manęs neišgirdo, todėl klausimą pakartojau.
-Kur vakaras mus nuneš, nesvarbu, svarbu būsiu su tavimi,-mirktelėjo jis ir toks jo elgesys labai priminė jo draugą Garį. Nusprendžiau kiek pakreipti temą
-Ačiū už staigmeną šiandien, likau labai maloniai nustebusi,- teko pasilenkti arčiau jo, kad jis mane girdėtų.
-Kokią staigmeną?- nusišypsojo, visai nesuprasdamas apie ką aš šneku.
-Na, per pietus, už raštelį ir gabalėlį torto.
-Mieloji, manau kažką maišai,-dar kartą nusijuokė ir vėl apkabino mane per pečius. Likau nesuprasta ir nesupratusi, kas kitas galėjo taip pasielgti jei ne jis? Su šiom mano mintim padavėja atnešė dvi liepsnojančias sambukas. Kai padėjo taureles ant stalo, Bretas paragino pasiruošti, jog vos užgesus turėsime ją išgerti. Nespėjau sureaguoti, kai jis susivertė visą gėrimą tiesiai į burną, nurijo ir atsimerkęs žvilgtelėjo į mane, kodėl dar to nepadariau ir aš. Susiverčiau tą bjaurų gėrimą ir nurijus vos neatpyliau atgal. Tikrai niekada neteko ragauti ko nors bjauresnio, piktai susiraukus nusipurčiau. Tuomet jis ėmė šnekėti kažkokius niekus ir vis trintis arčiau, man trūko kantrybė, kai jis uždėjo ranką ant mano nuogos kojos su ketinimu slysti viršun.
-Atsiprašysiu, manau man reikia į moterų kambarį,- ir atsistojau, paimdama rankinę.
-Tik ilgai neužtruk, tuoj atneš antrą ratą,- sušuko jis, kai jau broviausi pro žmones stovėjusius greta.
Su minia nuplaukiau link moterų tualeto. Užsirakinus duris pažvelgiau į save veidrodyje. Nunarinau galvą, nesupratau, kas pasidarė, atrodo būčiau visai su kitu žmogumi ir šis apmaudas varė mane iš proto.
Nusprendžiau pasielgti negražiai, bet pas Bretą nebegrįšiu, noriu ištrūkti iš šio triukšmingo baro ir pabūti kur nors ramiai.
Nusprendžiau eiti prie jūros. Greitai išsmukau iš baro nė nežvilgtelėjus atgal, nusivylus ir pikta. Net nežinau ar turėčiau jaustis apgauta ar išduota, tačiau Breto veiksmai vedė tik prie vieno tikslo. Galbūt jis šiandien bandė būti kuo jis nėra, o galbūt vakar jis tiesiog apsimetinėjo.
Nuo mūsų viešbučio iki jūros apie šimtas metrų, todėl pasiekus smėlį nusiaviau savo aukštakulnius. Na ir kvailė, pagalvojau. Išsipusčiau, o dabar keliauju viena plauti nusivylimo jūroje.
Visi paplūdimio gultai tamsoje atrodė lyg vaiduokliai. Pilnatis šią naktį skaisčiai nušvietė visą pakrantę, darės kiek nejauku vaikščioti pakrante, todėl nutariau atsisėsti ant gultų ir paskęsti tarp įsivaizduojamų vaiduoklių. Atsilošiau ir pažvelgiau į dangų. Naktis buvo debesuota, todėl nesimatė beveik nei vienos žvaigždės. Gailiuosi, kad pakeliui nepasiėmiau taurės, o už viską geriausia – vyno butelio. Atsidusau.
– Nenoriu jūsų išgąsdinti,-netikėtai krūptelėjau ir susigūžiau nuo pažįstamo balso.-Aš čia sėdėjau prieš jums ateinant, tik noriu įspėti, kad neišsigąstumėte.
Nieko neatsakiau, tik iš išgąsčio nukritau nuo gulto tiesiai ant smėlio. Aukšta vyriška figūra tai pat staigiu judesiu pakilo nuo gulto. Jau gailėjaus jog čia atėjau, norėjau bėgti keturioms, tačiau išgirdus dar kartą jo balsą suklusau.
-Atleiskite, vis dėl to jus išgąsdinau, nenorėjau.,- balsas buvo ramus, skambėjo su linksmumo gaidele, tačiau pasitikėjimo man nesuteikė.
-Aš jau eisiu,- stengiaus tamsoje surasti nukritusį vieną savo batelį, o reikalui esant juo apsiginti.
-Pasisiūlyčiau išeiti aš, bet vienai moteriai naktį paplūdimyje nėra saugu.
-Apie tai nepagalvojau, tiesiog norėjau gryno oro,-tariau ir suradus savo batelį po gultu, stipriai jį sugniaužiau.
-Aš padėsiu jums.
-Ne, nereikia!, – sušukau galbūt per daug išsigandus, tai labai atsispindėjo mano balse. Vyras sustojo it įbestas, tuomet apsisuko ir grįžo ant gulto, kuriame sėdėjo.
-Aš ir pats ieškojau tylos. Kartais viskas tiesiog pradeda vesti iš proto, ypač čia. Atvažiavau atostogų ne savo noru, visi manė, kad man jų verkiant reikia, o viskas ko ištikrųjų man reikia, tai susikaupimas, tikslo siekimas ir darbas, visa kita mane išveža iš vėžių. Daugelį metų nebuvau išvykęs atostogų ir to nebemoku daryti, bet užtat sugebu gąsdinti moteris paplūdimyje.-girdėjau ironiją vyro balse, jaučiau jo šypseną tamsoje. Kažkodėl pasijutau rami, nors protas rėkė greičiau iš čia nešdintis.
Atsistojau ir tai pat atsisėdau ant gulto ant kurio ką tik buvau patogiai įsitaisius.
-O aš pabėgau iš nevykusios pasimatymo.,-išgirdau tylią jo nuostabą, jog aš vis dar čia. -Viskas buvo gerai, bet šį vakarą pasijaučiau kaip nevykusiam spektaklyje, todėl čia atėjau. Aš čia tai pat, ne visai savo noru, visi galvojo, kad ir man atostogų reikia, todėl bandau prie tos minties priprasti, nors iš tiesų tas nieko neveikimas veda mane iš proto. Praėjo keturios dienos, o aš lyg nesava klajoju naktim po paplūdimį…
-Štai,- persisvėrė per kelis gultus ir atkišo forma panašų dalyką į butelį. – Romas.
Dvejojau, bet paėmiau. Jo balsas vis dar pasirodė man pažįstamas, niekaip negalėjau suprasti kur.
Gurkštelėjau gėrimo, šis nukeliavo tiesiai į skrandį, iškart pasidarė šilčiau.
-Taigi, nevykęs pasimatymas? – linksmiau sau tarė jis.
-Vakar susipažinome, pasirodė sąmojingas, įdomus, puikiai atrodė, tačiau šiandien žmogaus nebeatpažinau, kaip du skirtingi asmenys! Pagalvojau pabūsiu kiaulė ir pabėgsiu iš pasimatymo,- sukikenau, keista, kad nepažįstamajam taip lengvai atsivėriau. Galbūt man to ir reikia, išsikalbėti su nepažįstamuoju ir daugiau niekada jo nesutikti.
-Jūs pabėgote iš pasimatymo? Jam nieko nepasakius? Oho.. Vargšas vaikinas tikriausiai jūsų ieško.
-Niekada nebuvau taip pasielgus, bet dabar pagalvojus, visai linksma,-gurkštelėjau romo ir ištiesiau ranką jį grąžinti.
-Dar paauglystėje, bendravau su viena mergina, tuo momentu maniau, kad myliu ją, vesiu ir blabla, taigi iš savo vaikiškų santaupų nupirkau jai pliušinį meškiną, penktadienį turėjome susitikti ir eiti žiūrėti filmo, tačiau ji niekada taip ir nepasirodė. Stovėjau ir laukiau kaip liurbis su tuo meškiu. Kitą dieną mačiau ją vaikštant su kitu, tikriausiai jau tada galutinai nusivyliau moterimis. Atiduodi joms širdį, o jos, pabėga?-rimtai pasakojo jis, tačiau kai ėmiau juoktis jis sekė paskui.,-Taip, tikra drama.
-Ak, pasirodo ir vyrai dramatizuoja.
-Kartais gal net per daug.
Abu juokėmės kol aprimome ir girdėjosi tik bangų mūša. Kažkodėl nuo jo spinduliavo ramybė, kuri po mažu apgaubė ir mano pečius. Tyla neatrodė tokia baisi šio vyro draugijoje, kas retai pasitaiko, nes mes visi bijome tylos. Nemokame jos išnaudoti tinkamai, kartais užtenka tik supratingo žvilgsnio, kuris atstoja tūkstantį žodžių.
Dar kelis kartus apsikeitėm buteliais, jog visai nesušaltume naktyje. Jis vis dar sėdėjo toliau nuo manęs, nors visai nebūčiau prieš jei atsisėstų greta. Dar nemačiau nei jo veido, nežinau jo vardo, tačiau atrodo, jog pažįstų jį jau labai ilgą laiką.
Užsisvajojau, prisiminiau Tomo laišką, svarsčiau kas jį paskatino parašyti. Niekados neklausiu Malani, kaip sekas jos broliui, nebent labai retais atvejais, kai ji pati kažką užsimena. Labai noriu jį pamatyti, smalsu kaip jam sekasi. Anais metais jis išsikraustė į Austriją, gavo puikų darbo pasiūlymą, kurio atsisakyti negalėjo. Po to karto mačiau jį gal vieną kartą, labai trumpai, prabėgom.
-Manau mums jau metas, baigėsi romas,-tyliai, tarsi snaudęs tarė mano vakaro kompanionas ir sukruto. Supratau, kad ir aš kedenu dantimis, todėl nukėliau kojas nuo gulto ir ėmiau save šildyti rankomis.
-Jums šalta? Prašau paimkite mano megztinį,-maloniai pasiūlė jis, nusivilkęs jį atkišo man.
-Ne, ačiū, tikrai nesušalsiu.
-Reikalauju.
Kažkas jo tone neleido atsakyti, todėl ištiesiau ranką ir paėmiau megztinį, iškart įkišau rankas į ilgas rankoves ir mane užliejo šiluma ir labai malonu kvapas. Kvapas leido įsivaizduoti kaip atrodo šis vyras, visą vakarą besislėpęs tamsoje. Aromatas puikiai perteikė stiprų kūnišką ir gundantį vyriškumą, jaučiau imbiero, pipirų, pačiulių, raudonmedžio ir zomšos kvapą, tiek daug skirtingų kvapų susijungė į visumą ir leido aiškiai jį įsivaizduoti.
-Palydėsiu jus iki viešbučio.
-Gerai,- sutikau apsvaiginta malonaus kvapo.
Atsitokėjau, tik tuomet kai įėjome į viešbučio teritoriją. Viskas buvo apšviesta, tačiau bijojau į jį pažvelgti, nes galbūt norėjau, kad jis mintyse liktų toks, kokį jį įsivaizduoju. Juk daugiau niekada nepasimatysime.
-Ačiū už puikų vakarą, nebūčiau pagalvojęs, kad man taip pasiseks.
-Pasiseks? Ištuštinau jūsų romo butelį,- pasišaipiau iš jo rimto tono.
-Bus tų butelių, gera kompanija nepasitaiko taip jau dažnai.
-Ir man buvo malonu,-tariau ir ėmiau vilktis megztinį.
-Ne, patilik,- sustabdė rankomis manąsias. Kūnu nubėgu malonus šiurpas ir negalėjau atsispirti norui pakelti akis ir pažiūrėti į jį iš taip arti.
Sutrikau, nežinau nuo jo prisilietimo ar nuo vaizdo, kurį išvydau. Tai buvo daug geriau, nei galėjau įsivaizduoti. Veidas buvo labai griežtas – ryškus žandikaulis, vyriška nosis, keletą dienų neskusta barzda, plaukai ilgesni, rodos linkę banguotis, tačiau jis juos tvarkingai atmetęs atgal atrodė puikiai. Prie viso rimto ir griežto veido visiškai nederėjo didelės žydros jo akys. Atrodė įdegęs arba tamsesnio gymio, tad tos akys labai ryškiai švietė ir neleido atitraukti akių kontakto. Lūpos visa laiką buvo suspaustos. Supratau, kad per ilgai ir atidžiai į jį žiūriu, tačiau akių nenuleidau. Rodos jis darė tą patį.
-Pasilik,- dar kartą tik lupomis pakartojo ir atitraukė rankas. Akimirką pasijutau tarsi nuoga. Mano delninėje suvibravo mobilusis ir jis nutraukė visą atmosferą, kuri vedė ten, kur jau niekada nebenuves. Skambino Melani, nutildžiau melodiją ir dar kartą pakėliau į jį akis.
-Tikriausiai man jau laikas.- linktėjau į mobilų.
-Taip, labos nakties….
-Ela, Arabela,- pasitaisiau ir tik po laiko pastebėjau, kad laikau sulaikius kvėpavimą.
-Fabianas, labai malonu Arabela,- mano vardas jo lūpose nuskambėjo lyg pažadas, tačiau po akimirkos jis linktelėjo ir nuėjo į visai kitą pusę, nei mano viešbutis.
Akimirką stovėjau, bet atsitokėjus atsiliepiau į skambuti:
-Klausau?
