Tokį vaizdą bent sudaro, sutinku. Įdomiausia, kad kiek tenka bendrauti su žmonėmis, kurie nemažai pasiekę gyvenime, ar bent jau ties tuo dirba ir kryptingai juda, tai bent jau jų rašymo stilius yra toks baisus, kaip mažų vaikų. Tada supranti, bet visai ne esmė, ar tu moki rašyti taisyklingai ar ne, viskas galvoje, asmeniniuose sugebėjimuose ir t.t. teisingai rašyti nėra labai sudėtinga, kaip ir apsimesti protingu.
Kas dėl autorės – tai tipiška paauglė, kuri įsikalus į galvą kažkokius grožio standartus dabar save pūdo ir kalą prie kryžiaus sakydama sau, kad ji negraži, nes neatrodo kaip ta fyfa iš žurnalo ar facebook posto. Tai iš tikrųjų žaloja jaunus žmones, kurie turi savų kompleksų, tai tokie dalykai tik dar labiau paskatina save nuvertinti. Aišku, tėvai (ar mama) irgi pagerinta, kad taip svaigsta savo dukrai. Kaip tik turėtų palaikyti, sakyti, jog ji nuostabi, kad ji viską gali. Aišku, nuteikimas nuteikimui, tikėjimas – tikėjimui, bet kartais ir karti realybė yra naudinga. Reikia susitaikyti su tuo, kad gyvenime tau dar ne kartą sakys, kad tu esi nevykėlė ir gyvenime ne kartą teks daryti tai, ko nenori daryt, bet tai vadinama kilimu gyvenimo laiptais. Ko gero, kad daugelis tokią būseną praeina, kurią dabar eina autorė. Nieko nelinkėsiu, tiesiog turi pradėti mylėti save, o ne šitaip save žeminti. Jeigu jokia veikla nedomina, tai bent jau darbą susirask. Mokydamasi ir dirbdama ant tiek užsiknisi, kad nebus laiko galvot apie tokias nesąmones. O kartu ir tobulėsi kaip asmenybė.
