Italijoj su drauge pavakare piknikavom prie uosto. Žiūrim tokie italai vis praeina, tai prie vieno borto atsisėda, tai prie kito, vis arčiau stengiasi, bet nedrąsiai, apsimeta, kad fotkinasi (taip ir patikėjom, kad prie kažkokios nutriušusios skulptūros reikėjo pasifotkinti prietemoj), na ir žingsnis po žingsnio prisigretino. Ir tada paaiškėjo, kad nėra jokios bendros kalbos, kuria susikalbėtume bet tiek pastangų buvo įdėta, kol užkalbino, tad nenuėjo, o ženklais ir garsais prabendravom apie valandą, leidom palydėti namo ir numerį net davėm (neaišku kam ) buvo labai smagus vakaras.
(anonimas) (archyvas)
