Įsivaizduoju, kaip jaučiatės, nes aš pati lygiai tokia pati, tokio pat mąstymo ir t.t. kad vaikinas turi pirmas žingsnį žengti.
Pirmas dalykas, jeigu jūs jam žiaaaauriai patiktumėt, jis rastų būdų laiko, vietos ir t.t. rašyti, susitikti ir pan galų gale tikrai nepaliktų viso šito iš patirties sakau, nes buvusi ir tokiose situacijose, kur pati degiau noru susitikti ir šnipštas gaudavosi, ir tokiose, kur atrodo tas vaikinas kalnus nuverstų ir nei laikas, nei darbai, nei atstumas tapdavo nebekliūtim
Antras dalykas, žiūrint blaiviai ir truputi nustumiant pilvo drūgelius į šoną, tiiiikrai galit dar kartelį (nu paskutinį, matysis nori ar nenori jau sustikti) parašyti. Nes, na jis tikrai supranta kad jį dominate, nes norėjot anksčiau susitikti, taip kad, nieko neprarandat, nebus kaip prisipažinimas meilėje ir tiiiikrai vaikinai yra tokio paprasto mąstymo, kad nepagalvos “oi, ji čia žeminasi, kad mane kviečia” ir daugiau nebereiks kankintis Aš dabar taip daryčiau, nes esam jaunos, reikia imti iš gyvenimo, tai ko norime ir nesivaržyti tose vietose, kur tikrai nėra dėl ko!
Nu, panos, jūs rimtai – alaus? įtariu autorė yra mergaitiškesnė iš jos komentarų.
Toks dalykas man asmeniškai žiauriai apibrėžia tiek žmogaus charakterį, tiek santykius
