Turėjau labai sunkų sprendimą, “antrasis” labai norėjo būti su manimi, prašė skirtis, sakė aš jo idealas. Tuo metu aš irgi panašiai galvojau. BET praėjo kuris laikas, nors atrodė meilė seilė begalinė, kas mane žavėjo, ką jis darė kitaip nei mano vaikinas – viskas pradėjo ERZINTI, viskas buvo ne taip. Pradžioj buvo smagu, įdomu, bet nusibodo ir slapstymasis palaipsniui, kurti planus ir priežastis, gyventi dvigubą gyvenimą. Su pertraukom viskas truko apie metus. Jis paskelbė ultimatumą, rinkis, nes norėjo būti su manimi. Pasirinkau savo vaikiną. Dabar nerealiai tuo džiaugiuosi. Bet deja yla iš maišo išlindo, nors atrodė, kad viskas liks anonimiška ir labai buvo draugiškai, vos ne mano sielos draugas, aha… deja, kai jo nepasirinkau, viską išpasakojo maniškiui
