Turėjau per daug metų gal tris tokias situacijas… Vienu atveju trūko fizinių dalykų (o iš tikrųjų pradžia visada tokia su bet kuo būna, fiziškai artumas visada kitaip traukia, nei su savo po kelių metų), kitu atveju, trūko emocinio ryšio, irgi susižavėjau kitu. Reziumė – kai vos nepraradau savo vaikino, tada supratau, kad jo man labiausiai reikia, o visi kiti tik aistra, kuri nuslūgsta, prasideda “kasdienybė” kaip ir su bet kuo… Tai reikia vertinti ir kitus dalykus. Argi ne tokia priežastis, savo vaikinui esi įprastas “dalykas”, argi neveža, kad vis dar trauki kitus, sugebi jaudinti ir suvilioti? Bet ar savo vaikinui parodai, kad jo nori, gal jis irgi jaučiasi kaip tu?
Klausimas tau – kodėl vis dar esi su savo vaikinu o ne su tuo draugu? Ar nėra taip, kad tas draugas tik fiziškai traukia, bet kitais aspektais suvoki, kad taviškis kažkuo pranašesnis? Ar tas kitas net nesiūlo būt kartu?
