bendravom tada apie 3 menesius laiko, o tada apie metus laiko mokykloj ji vis zvilgsniu sekdavau, nes visus tuos metus jis patiko man labai labai, buvo mokykloj toks kietas biciukas, visu zinomas ir panasiai.. tai vaa, pamenu kazkaip labai stipriai susipykom, labai labai, jau vos ne tiek, kad uzrist visus bendravimus norejom, kartu buvom tada, ziuri jis i mane, matau kaip akys pradeda spindet, sako ‘durniuke tu, kaip tu dar nesupranti, kad isimylejes as tave, nebedaryk taip, labai nenoreciau prarast taves tada, kai pradejai uzimt mano gyvenime svarbiausia vieta’ prisiglaude, suspaude kaip didziausia turta.. ir tada viskas, supratau, kad negaliu be sito zmogaus gyvent.. saugau ir saugosiu, jauciu tol, kol paskutini karta mano akytes i ji paziures.. pats geriausias jausmas salia turet zmogu, kuris, lygiai kaip ir tu, paaukotu turbut ir savo gyvybe del taves..
