Turiu tokius kaimynus kaip jūs, autore. Jei šiek tiek ironizuojant – norėčiau juos nužudyti. Supratimo nulis. Abejos pusės pastebėjusios sienų plonumą, bet jiems vienodai. Mes stengiamės tam kambaryje pusės savo gyvenimo negyvent, o ir meilės reikalus galima arba tyliai susitvarkyt, arba nueiti į kitą kambarį ar dar kur nors. Jie gi, mylisi dažniausiai kasdien. Vieną dieną ryte, kitą vakare. Ryte tai vyksta nuo 5:30-6:30 darbo dienomis ir 7-8 savaitgaliais, o vakare maždaug šitame tarpe 22:45-00:00. Vertėtų paminėti, kad nežiūrint į tai, jie dalį dienos praleidžia miegamajame valgydami, žiūrėdami ką nors ar žaisdami su šunimi. Tie garsai girdisi net kituose kambariuose. Aišku, čia dienos metas ir pan. Net ir po 10 val jie dar sau rėkauja, bėgioja, žviegia ir šiaip linksminasi.
Baisiausia yra jų lovos reikalai. ” Labai smagu” prabusti 6 ryto, kai šiaip keltis reikia 7 nuo dejonių, lovos dauzymosi į sieną ir užpakalių pliauksejimo garsų. Arba nueiti miegoti 23 val, o užmigti tik tada, kada ir jie- po kokio pusvalandžio, sudalyvavus jos dejonėse. Vakar , matyt, valentino proga reikėjo ypač garsiai rėkti. 23:30 sėdėdami virtuvėje girdėjom jos “ach ach”. Esam beldę į sieną, esam ploję iškart po baigimo, nes viskas puikiai girdisi, bet nieko. Kažkiek tyliau būdavo, nustojom belsti, tai dabar vėl pradeda rėkti kažin kaip. Jie išvis viską daro taip, kad girdisi “nelįsk prie mano papų”, “isimk kojinės”, ” vonioje pilna plaukų”, “labas rytas, xxx (sunio vardas). Žodžiu, siaubas. Taip, problema siena, bet jei ji yra, tai gal galima pasistengti gyventi taip, kad netrukdyti kitiems. Kaip sakoma: tavo teisės pasibaigia ten, kur prasideda kito žmogaus teisės. Bet visgi tokį bendruomenės gyvenimą, kad stengtis patenkinti savo poreikius, bet tuo pačiu netrukdyti ir kitų žmonių poreikių, supranta toli gražu ne visi…
