Ultimatumų ir pykčių aš irgi esu linkusi vengti. Apie tai, kad aš jau pasirengusi, kad jau tikiuosi to iš jo, kalbėjomės milijonus kartų, o va jau ir du metai praėjo, kai jis tą žino, bet… teka paskutinė mano draugė, su saviškiu vos porą metelių išdraugavusi, o aš… vis dar laukiu. Taip, jis myli, tą ir girdžiu, ir jaučiu. Buvo laikas, kai daug pykomės, bet visi barniai ir kildavo dėl mūsų neapibrėžtų santykių. Daug kalbėjomės, atrodo viskas gerai, bet va vis tiek nieko. Tik kartoja, kad nori, kad bus, kad tikrai bus tik nežino konkrečios dienos. Kalbėjau su juo apie tai net vakar. O jis tik aiškina, kad nekreipčiau į tai, ką sako kiti dėmesio, kad viskas bus gerai (nu taaaaip, gera pasakyt, o kad tėvai mane smaugia jį kvailiu vadindami, kad draugai mane ėda su tais kodėl, kodėl, kodėl, kad darbe nuolat visi pabrėžia, kad jau laikas į dekretą eit, o tai paskui išvis nebesusilauksiu vaikų). Nu skaudaaaaaaa….
