19 a., džentelmenų epochos apogėjuje, labai išpopuliarėjo lazdelė su sidabrinio bumbolo rankena, kuria garbingi džentelmenai vaikščiodami tirdavo savo kojų padėtį, aiškindamiesi, kaip jas statyti, nes nuo sifilio jų sensorinės sistemos, atsakingos už kojų pozicijos jutimą, buvo sunykę.
—
Blogiausia prasme džentelmenai siejami su rasizmu ale grynesnio kraujo turėtojai), priklausymo aukštesniam statusui pabrėžimu (demonstruojant savo viršenybę virš kitų), ribų tarp to, kas vyrišką ir moteriška pabrėžimu, kvailystėmis dėl garbės (dvikovos), veidmainyste, dviveidyste ir dažnai absurdišku padlaižiavimu stengiantis išlaikyti gerą vardą visuomenėje (Pvz., Ibseno “Lėlių namai”), visu tuo spektakliu, kurį jie vadina “geromis manieromis”.
O kas iš tikrųjų mano nuomone yra džentelmeniškumas, tai ne paltų kabinėjimas moterims, ar užleidinėjimas į priekį (beje, pagal etiketą pirma į restoraną, kavinę praleisti moterį yra nemandagu), tai visų pirma inteligencija, vidinės kultūros puoselėjimas, kuris nebūtinai turi būti palydimas visu tuo įprastiniu, dažnai bereikalingu manierizmu:
The Gentleman is always truthful and sincere; will not agree for the sake of complaisance or out of weakness ; will not pass over that of which he disapproves. He has a clear soul, and a fearless, straightforward tongue. On the other hand he is not blunt and rude. His truth is courteous; his courtesy, truthful; never a humbug, yet, where he truthfully can, he prefers to say pleasant things. [J.R. Vernon, “Contemporary Review,” 1869]
