Aš kažkaip prisimenu, kai pamačiau saviškio geriausią draugą, buvau pakraupus Jis išvis su manim nebendravo, žo, šneka, bet mane ignoruoja, nežiūri, nemato, negirdi, kaip koks fotelis būčiau Palikau pakraupus, nu čia dabar, galvoju Aš tada buvau išsišiepus blondė ir visi su manim labai bendraudavo, tai buvau tikrai nepripratus
Paskui pabendravau su kito draugo žmona, kuri, beje, irgi išsišiepus blondė, ir irgi ant jo šnypštė Sakė, durnius
O paskui aš ištekėjau, o tas draugas priprato. Dabar šneka. Nelabai greit priprato, aš per tą laiką pabuvau ir brunete, ir raudonplauke, ir margaplauke, ir šieptis mažiau pradėjau, solidumo įgavau, musėt, jam nusistovėjo, kad šita boba čia vis viena bus Bet jau šneka pats, neprašomas, nuo dūšios ir daug. Tiek, kad kartais galvoju, kur tie laikai, kai ignoravo
