Katės nesu turėjus, bet panašiai buvo, kai nugaišo triušis. Aš pati tuo metu buvau kaime, kai mama paskambino ir pasakė. Atvežė ją ten palaidot, o aš grįžau tada namo. Verkiau, kai tik pasakė, po to atrodė, kad aprimau, bet grįžus namo ir pamačius, kad nėra narvo įprastoje vietoje, vėl apsiverkiau. Ir beveik metus buvo, kad vis kiek netikėtai susigraudinu. Kito nepirkom, tiesiog tuo metu nenorėjau. O po to jau šiek tiek techninės priežastys – gal kur išvažiuosiu ar pan., tai jau nebeišėjo.
Bet kai pabėgo papūga, kitą nusipirkom gal po 3 mėn. (pabėgo birželį, kaime, kitą nusipirkom jau grįžę į miestą, kai prasidėjo mokslo metaI) Bet kadangi pabėgo, tai kaip ir nebuvo klausimo, ar pirkti naują, ar ne.
Vis dėlto man atrodo, kad geriau iš karto kito nepirkti po to, kai nugaišta ilgai kartu gyvenęs ir labai mylėtas augintinis. Visų pirma, namuose tikriausiai užuostų buvusio augintinio kvapą ir nežinia kaip reaguotų. Be to, greičiausiai vis tiek lygintųsi abu gyvūnai. Tarkim, naujasis ką sugraužtų ar pan., lįstų mintys į galvą: “senasis nebūtų to padaręs” ir t.t., galbūt naujasis pajustų, kad ne taip kažkas, nesąmoningas apmaudas, kad čia ne tas taip mylėtas šiuo atveju katinas.
Manau, kažkiek laiko reikia palaukti.
