Mediciną. Penkto kurso pradžioje buvau labai susinervinusi, kad gydytojos darbas tikrai ne mano charakteriui, nes vis tiek darbas grynai su žmonėmis. Galvojau, kad gal reikia rinktis tokią rezidentūrą, kur būtų kuo mažiau bendravimo su pacientais (radiologija, laboratorinė medicina ar pan.) Vis dėlto, artėjant šešto kurso pabaigai, vis rimčiau pradėjau galvoti apie šeimos mediciną (stebėdama gydytojų darbą supratau, kad darbas poliklinikoje, o ne ligoninėje, vis dėlto visai nieko atrodo). Kai stodama į rezidentūrą rašiau motyvacinį laišką, viskas galutinai susidėliojo į vietas ir supratau, kad tikrai noriu būti būtent šeimos gydytoja. Na ir ką, įstojau į šeimos medicinos rezidentūrą. Pirmais mėnesiai buvo LABAI nedrąsu, bet po to kažkaip apsipratau ir dabar tikrai nesigailiu pasirinkusi šią specializaciją. Kartais pagalvoju, kad gal šis pasirinkimas dar geras tuo, kad privertė peržengti mano komforto zonos ribas, suteikė daugiau pasitikėjimo savimi bendraujant su žmonėmis
