Man irgi kosmosas, nes niekuomet nebuvau sunki paauglė – nei jaučiau norą maištauti, nei nuotaikos keisdavosi, nei dar kažkas. Na, gal buvo šiek tiek sunkiau, mat paauglystė tai toks amžius, kai atsiranda šioks toks suvokimas apie gyvenimą, savarankiškumo siekimas, o vis tiek esi priklausomas nuo tėvų taip ir atsiranda trintis.
Norėčiau sakyti, kad nesąmonė tas nuolaidžiavimas ir t.t., bet pati turiu puskę, kuri paauglystėj buvo nepakenčiama. Nueina miegoti geros nuotaikos, pabunda surūgusi ir vaikšto tokia visą dieną. Ir nesuprasi, kas užėjo. Dabar taip nebedaro. Tai net nežinau, ar galiu teigti, kad paauglystė neturi jokios reikšmės. Manau, kad bet kuriuo atveju svarbu nuoširdus ir šiltas bendravimas, o pykčiai ir kontroliavimai prie gero nepriveda, tai gal irgi skaitausi prie tų “galvos glostytojų”
