Aš irgi esu tokios nuomonės, kad tėvams pasakyti turėčiau ne aš, o ji pati (kai to norės). Pripažįstu, į savo sesers auklėjimą rimtai žiūriu nuo pirmos minutės, kai ji persikraustė gyventi pas mane, tiesiog jaučiuosi už ją labai atsakinga, nors ir nesu mama. Bet tikrai nesu kažkokia tironė. Pasikalbame apie vaikinus, ji man pasipasakodavo dėl tam tikro jų rodomo dėmesio, net esu siūliusi jai nueiti į pasimatymą su kai kuriais (18 mečiais) arba bent atsakyti į jų dėmesį (tarkime siunčiamas gėles ir saldumynus). Nėra ji princesė įkalinta bokšte, užsiima veikla, kurią mėgsta, mokytis jai taip pat patinka.
Kai apturėjome pokalbį, tikrai nebuvau priešiška, nes ruošiausi tam. Išvardinau visus aspektus, pasakiau, kad palaikau ją ir kad santykiai yra jos reikalas. Kad liko tiek nedaug iki mokslų baigimo ir reikėtų į tai žiūrėti atsakingai, nes visgi nuo egzaminų priklausys labai daug. Net nepasakiau, kad man nepatinka jos vaikinas, tik pasakiau, kad mano nuomone jis yra daug vyresnis ir nereikėtų skubinti intymaus gyvenimo pradžios. Ji klausėsi manęs iki tol, kol pasakė, kad susitarė su juo pasimatymui. Tada aš pasakiau, kad tam yra per vėlus metas, na ir prasidėjo… ” man jis patinka”, “per tave neteksiu to, ką išties mėgstu”, “keli mažesni pažymiai nieko nereiškia”, “pamokas praleidau dėl to, kad pati tai pasirinkau, o ne dėl to, kad jis mane verstų”, “aš suaugusi, ne mažvaikė”.
Tada aš susinervinau ir pasakiau tą žodį “draudžiu” ir išėjau kitur, kad atvėst. Tai išgirdau tik trenkimą durimis ir girdėjau kaip grįžo. Ryte nesusitikom, nes neišėjo iš kambario iki paskutinės minutės (į pamokas vyksta savarankiškai). Žodžiu, įtampa.
