Atrodo, autore, ne taip seniai pati buvot paauglė, bet visai pamiršot tą laikotarpį ir ką išgyvena paaugliai. Žiūrėkit į viską paprasčiau, dar net nesusipažinot su vaikinu, o jau isterijas keliate. Iš šono man viskas atrodo gerokai perspausta. Drausite kažką, sesei tik kils noras priešintis, nes ji mano, kad jau yra suaugusi, viską žino geriau, tai kam to reikia. Geriau būkite jai drauge, pasikalbėkite, įspėkite dėl pasekmių tokių draugysčių, pasakyti, kad nerimaujate dėl pažymių dar ko nors.
Mano istorija tikriausiai jus pašiurpintų tėvai manęs nekontroliavo, nes, kaip visada sakydavo ir tebesako, pasitikėjo manimi. Man niekada nereikėjo prašyti leidimo, kad nueičiau į gimtadienį ar klubą. Kelis kartus teko namo grįžti dar šiek tiek girtai, bet tėvai nieko dėl to nesakydavo, vėliau jau kai 18 ir vyresnė buvau ką nors juokais užmesdavo. Su pirmu rimtu vaikinu draugauti pradėjau 15 metų, jis buvo beveik 4 metais vyresnis. Būdavo, kad ir iki nakties su juo užsibūdavau tai pas mane, tai pas jį, grįždavau vėlai, tik ne taip vėlai kaip jūsų sesė. Lytinius santykius pradėjau nesulaukus 18 bet buvau visiškai tikra dėl to žmogaus, nei kiek dėl to nesigailiu ir dabar. Egzaminus išlaikiau aukščiausiais balais, įstojau ten kur ir norėjau į nemokamą vietą. Tad vaikinas nė kiek mokslams nesutrukdė. Vaikų taip pat neprisidirbau, pfu pfu pfu. Aišku, dabar mes jau nebe kartu, nors tai vis dar ilgiausia mano draugystė – beveik 4 metai reziumuojant, nors man tėvai leido viską, turėjau galimybę prisidirbti tiek ir tiek, mano paauglystė palyginus su draugių/pažįstamų buvo be didelių nuklydimų ir klaidų. Tad duokit sesei laisvės, jei protinga mergina, gyvenimo nesusigadins
