Vidurį nakties išveži savo šunį į vet. kliniką, vos ne vos užmiegi, nes palikus sužinai kad bandysim operuoti, bet klausimas ar išgyvens, atsikeli, eini į darbą, darbe vos tik po 8 skambini ir klausi kaip šuo, nieko – dar laukia daktarės, nusotojo vemti, jau biški geriau, bet operuosime vis tiek apie 3 val. Lauki iki kokios 5 val. kol paskambins (žadėjo) niekas neskambina. Grįžti iš darbo, lauki bet neskambina. Paskambini pati – išoperavo, dar sunkiai jaučiasi, bus matyti po 5 dienų ar gyvens. Susitari kad atvažiuosim, atvažiuoji – bėgi tiesiai pamatyti šuns, šuo prijungtas prie lašelinės, su perpjautų pilvu, pamatęs mane bando prieiti, inksčia o tu negali prieiti, nes šunį apsikabinusi sesutė, kai tau daktarė bando kažką paaiškinti tu žiūri tik į tą mažą 3 mėnesių šunelį, kurį manei jau praradusi ir negali net prieiti (patikėkit, kaip šuo bandė eiti link manęs ir inkštė) patikėkit, yra gaila stovėti 15 min., ir net neprieiti prie gyvūno.
Mano šuo nebijojo niekada veterinarų, matydavau kaip kitos elgiasi sesutės, ir kai atvažiuodavome kitais kartais, visada būdavo malonu matyti kaip žaidžia, atpažįsta prižiūrėjusias sesutes, ir man labai gražu žiūrėti, ir dėkinga joms esu. Ir kaip minėjau, pas jas ir supratimas buvo. Pamenu, kai antra diena buvo, šuo buvo vėl prijungtas prie lašelines, atėjau, paliko mane, paaiškino kaip prižiūrėti kateterį, atnešė kėdę ir išėjo. neprivalau Jums aiškintis, man toks elgesys yra nepateisinamas, Jums gal viskas ok būtų
