(anonimas) (archyvas)
O, kas bjauriausia, kol “draugavome”, jis prisiekinėjo, kaip jam rūpiu, kaip jam rūpi mano saugumas. Net einant gatve visada apsikeisdavome vietomis, kad jis eitų būtent šalia pavojingo ruožo (gatvės), atidarydavo duris, neleisdavo niekur už save mokėti, nors primygtinai siūlydavau sumokėti ir štai BUM – perkūnas iš giedro dangaus. Geriausia yra tai, kad kai jis man per pietus parašė, aš dar jo paklausiau, kodėl jis man neparašė vos prabudo, nepaklausė ar man viskas gerai… Atsakymas buvo paprastas – žinojau, kad būsi supykusi, tad kam veltis į ginčus?
