Mano feminizmas pasireiškia pasaulėžiūroje, atitinkamai ir santykiuose su žmonėmis.
Pvz., man žmogus yra pirma žmogus, o ne socialinės lyties atstovas, privalantis atitikti lytinius stereotipus. Atitinkamai, pvz., aš nemanau, kad vyras privalo man apmokėti sąskaitą restorane vis todėl, kad jis vyras. Jei nori – gali mokėti, bet neprivalo. Aš taip pat neprivalau atitikti kažkokias lytines normas pagal formą, jeigu jų neatitinku, ir neturiu spraustis. Man tiesiog per daug nužmoginančios tos primestos normos, esu už gyvumą ir žmogaus teisę būti kitokiu ar visiškai neišsiskiriančiu, bet savimi.
Taip pat man nepriimtina kultūra, kuri skatina moteris nekęsti savo kūno. Pvz., vien čia kiek temų, kur merginos bjaurisi savo užpakaliu, kojomis, krūtine, svoriu, strazdanom ir t. t. Aš palaikau moteris ir vyrus, kurie prisideda prie šio reiškinio mažėjimo, meilės savo kūnui skatinimo. Pvz., Dydis nesvarbu. Ta mergina, tikriausiai, nėra feministė, bet ši jos veiklos kryptis gali būti vadinama feministine.
Kam reikalingas feminizmas? Ar tai negali būti humanizmas? Man tai tik terminai, feministinė veikla gali pilnai būti humanistų veikla. Juolab, kad feministės ir feministai dažnai neapsiriboja moterų klausimais. Bet jeigu jau pradedu kalbėti apie kažkokį klausimą, kuris susijęs su moterimis, mane pavadina feministe. Vadinasi, nepaisant to, kuo save laikyčiau, mane, kaip ir kitas moteris, kurios pasako kažką “feministiško”, vis tiek vadins feministėmis. tai kaip feminizmas gali dingti? Ar reiktų visai neliesti moterų klausimų, kad feminizmo nebūtų? Ar nesakyti savo nuomonės?
