Jei tave jaudina ne vaikino turėjimas, o tai, kad kitus jaudina, dėl ko tu jo neturi – tai nereikia jiems to sakyti, ir tiek. Sakyk – DABAR neturiu. O anksčiau buvo? Buvo, taip, visaip gyvenime būna, šiuo metu atvira santykiams.
Šiaip jau pastebėjau, kad ta kitų nuomonė paprastai visus biesina labiau, negu pati situacija, nes iš tikro – biesina. Bet tu žinok, tie kiti niekada stebėtis nebaigia, jiems išvis neįmanoma įtikti. Turėsi vaikiną – oi, o kodėl kartu negyvenat? Nerimti santykiai? Gyvensi kartu – o kodėl neveda? Nemyli? Jauni dar? Tai taip taip, visos taip sako! Ištekėsi. Ištekėjai? O kodėl nesilauki? Ar laukiesi? Ar tik pastambėjai? Lauksiesi. Tik dabar? Oi, ar nebijai kad sunku gimdyt bus, jaunai gimdyt lengviau. Pagimdei. Vienas vaikas, žinok, ne vaikas, reikia antro. Turi du? Nu va, du berniukai, reikia mergytės! Arba atvirkščiai. O paskui dar vaikai ne tada vaikščiot/kalbėt pradėjo, ne taip mokosi, ne ten įstoja, paskui draugo neturi, paskui nesiženija, ir tas pats ratas…
Da nū juos nafig. Meluok, ir viskas Mano pažįstama ištekėjo, suradus savo žmogų, 37 metų – tiek jai ir buvo, kai jį surado. O iki tol nei daug bernų turėjo, nei vykusių. Užtai pašėlo gyvenime kaip reikiant, ir karjerą padarė, ir pasaulio pamatė. Žo, laiko dar turi – 15 metų, ir tai dar būsi ne paskutinė
