Mes kartu apsigyvenom būdami 21. Galutinį sprendimą priėmėme remdamiesi tuo, kad mūsų darbų grafikai per daug skirtingi ir tuo metu kai jis grįžta iš darbo aš važiuoju į darbą ir atvirkščiai. Viskas kažkaip įvyko natūraliai, savaitgalius dažnai kartu praleisdavom, vėliau taip ir likom kartu būt. Nu ir ką galiu pasakyt, gailiuosi gal tik dėl to, kad neturiu to laisvo gyvenimo pabūt vienai namie, daugiau minusų jokių. Supratom, kad galim kartu gyvent, išmokom geriau tarpusavyje bendraut, buitį kartu žiūrėt, valgyt gamintis ir galų gale nevaidinam suaugusiųjų, o tokie ir esam. Nesvarbu aplinkybės, bet šiais laikais tokio amžiaus jau ir skaitaisi suaugęs žmogus. Mano nuomone tegul tie žmonės jauni pirmiau kartu pagyvena, pažiūri ar limpa ir tik tada toliau vedybas ir vaikus planuoja, nes kai gaunasi atvirkščiai tada šeimos ir griūna. Realiai dabar net neįsivaizduočiau kaip draugautumėm gyvendami atskirai…
O dėl buities tai c’mon, smagu yra kažkuo rūpintis ir kai kažkas tavimi rūpinasi, smagu ir tuos namus žaist kai turi tai, ką kuriesi pats. Tą pačią buitį gali rast įvairiausių būdų paįvairint ir nereikia jokių pasimatymų, kai kiekvieną vakarą turi prie ko prisiglausti
Be to, draugo mama irgi pasiuto kai sužinojo jog tai planuojam. Nors ji gyvena ne Lietuvoje jai tai taip pat atrodė kvailas pasirinkimas nes neva nesubrendę esam. Niekas jos nuomonės neklausė, pasirinkom kaip norėjom ir dabar visi su tuo susigyvenę
