Na aš irgi pasisakysiu dabar, įdomi tema. Iš tikrųjų galima įžvelgti daug ir pliusų, bet ir minusų. Na savo pirmam vaikinui aš buvau pirmoji, ir jis man pirmas. Iš tikrųjų gerai tas, kad viskas ką mes darėm, iš pat pradžių taip nedrąsiai, tas pirmas rimtesnis bučinys, apsikabinimai, viskas nauja, todėl aš šitą tikrai turbūt atsiminsiu visą gyvenimą ir jo nepamiršiu. Kaip jam buvo sunku pasiūlyt man draugaut, pamenu ant tilto stovėjom, aš jau žinojau, kad pasiūlys iš jo draugų, ir jis sustojo ir paklausė ar noriu draugaut tokiu drebančiu balsu, aš irgi ten visa drebėdama stovėjau, pirmą kart pasakė, kad myli ir pnš. Man tai pačios mieliausios akimirkos, pačios nuoširdžiausios, dar jauni aišku buvom, bet išdraugavom apie 1,5 metų. Trylikos metų vaikai. Neblogai čia visai tie ilgi naktiniai susirašinėjimai, pykčiai, bet viskas nauja, todėl norisi turėt tą žmogų, jo nepaleist. Bet po metų draugystės, viskas tapo rutina, mačiau kaip jam atsibodau, kad nebeturi man laiko, nieko įdomaus jeigu susitikdavom nebeveikdavom.. Išvis vis mažiau ir mažiau vienas kitą matydavom. Jis ignoruodavo mane ir pnš, ir tada aš supratau, kad jis nori viską baigt, bet yra tiesiog labai prisirišes, pats nebežino nieko, turbūt jam buvo įdomu kaip bus su kitom panelėm. Aišku mano kaltės irgi buvo, iš pat pradžių kokius tris mėnesius aš varydavau su kitais draugais susitikt (na vaikinais ta prasme) kad jam pavydas būtų, pavydėtų manes, pykau ant jo dėl nieko, dramų karalienė buvau nes juk įdomu buvo, ir gera kai taip rūpinasi;) žodžiu ką aš čia kalbu, mes išsiskyrėm nors ir negražiai ir su dideliais pykčiais, bet matau dabar jį kiekvieną dieną mokykloj ir jokio pykčio ar neapykantos nejaučiu. Aišku man labai įdomu būtų prieit ir paklaust jo, kaip jam sekasi ir panašiai, tiesiog draugiškai pasikalbėt, nes vistiek, tiek laiko kartu buvom, o dabar praeinam viens pro kitą lyg nepažįstami. Bet žodžiu Nežinau kodėl, papasakojau čia savo istoriją pirmos meilės, nes rašyt noriu kažkodėl ačiū už dėmesį kas skaitėt
