Pamenu viena ivyki, dar pries mano gimtadieni. Labai ruosiaus jam, galvojau, kaip cia kas gausis, planavau, kas ateis, na aisku ir tarp ju mano draugas, nors tuo metu truputi sirguliavo Na ir zodziu, cia liko diena pries mano gimtadieni – gaunu zinute “Nepyk,tikrai negalesiu atvaziuot, labai nekaip jauciuosi”. Labai susinervinau, aisku pasakiau, kad suprantu, visa kita, taciau labai nuliudau, kad per mano svente nebus man brangaus zmogucio. Na, ir atejo lauktoji diena, jau paruosiau stala, susirinko sveciai. Tuo tarpu susirasinejom su draugu, paklause, kiek sveciu susirinko, ar linksmai leidziam laika. Po keliu minuciu pridure, kad eina pasnausti, nes nera sveikatos. Na, o svente ipusejo, visiem buvo labai smagu. Po 2 val staiga isgirstu duru skambuti. Iskart mintyse: nejaugi tevai grizo! Juk susitarem, kad siam vakarui liksim namie tik mes su draugais. Truputi su baime atidarau duris, o ten – DRAUGAS su didziuliu meskinu ir roziu puokste!! Man visiskai pritruko zodziu, buvau ziauriai nustebinta, o kartu tokia laiminga! Poto, jis is manes juokesi “Nematei savo veido mimikos, kai atidarei duris” . Gudruolis, apgavo mane, “miegojo” jis cia mat. Nes jam iki manes kaip tik apie 2 val kelio. Bet tai buvo pati geriausia gimtadienio staigmena, iki siol ja pamenu
