Nedalinti savo “išmintingų” patarimų ir gyvenimo pamokymų kitiems žmonėms, jei jie to neprašo. Nesikišti į jų problemas ir nespręsti jų, jeigu jie niekada to neprašė. Rizikuoji atstumti nuo savęs žmogų.
Kad pyktį galima išreikšti be pykčio. Be pakelto balso, riksmų, be isterijų ir ašarų, o viso labo kad ir paimant žmogų už rankos ir pasakant “aš labai pykstu, jaučiuosi taip ir taip, ką galėtume dabar dėl to padaryti?”.
Kad kaip individas visada keitiesi, ir keičiasi kiti žmonės aplinkui tave ir to nereikia priimti per stipriai. Vienus metus kažkas gali sakyti, kad niekada nerūkys, ir po metų gali tapti užkietėjusiu rūkoriumi. Nereikia minti žmonėms ant jų praeityje pasakytų žodžių ar pažadų. Laikas visus paliečia, taip žmonės rašo savo gyvenimo istoriją kuri privalo pasipildyti visais tais pakitimais, visu tuo absurdu.
