tai gaunasi, tiek pragyvenus, skirtis, taip suprantu be galimo susitaikymo, kad galbut zmogus susiprotes ir su kita jau gyvens kitaip?
Merginos, dar man klausimas jums – zinau, kad aprasiau gal situacija ne itin nuosekliai, bet ar aiski mintis, ar tikite, suvokiate, kad zmogus, moteris, per n metu gali nu to pavargti? Nes kai jam visa tai issakau, jis nesupranta lyg, kad pavargau, kas manes netinka, o priema tiesiog, kad saipausi, priskisineju jo nesekmes, nepaisant to, kad jam nepasiseka kartais nors stengiasi. Kad nematau, kad keiciasi kazkas. Na taip, sumazino poreikius kai kur savus, bet vis tiek jam tu pinigu neuztenka viskam. Plius dar dabar viena nesekme – trauma, reikalinga operacija, po jos kokiu puse metu dirbti negales. Gal del to dabar viskas manyje taip uzsiplieske. Skolu, pilna, o cia dar toks vel nesekmes eilinis … per ta laika vel arba as tempt turesiu didziaja dali (nes jo biuletenio tikrai nepakaks), arba vel padides skolos (nes bus laiku neamoketos) ir pan. ir poto vel viskas is pradziu: kapanojimasis is viso to. O kur kada laikas seimos kurimui (kaip as kaip moteris tokiom aplinkybe tam ryztis galiu), busto isigyjimui (dar inasui atsideti reikia ir pan.) arba bent nuomotis isejimas, kur antras automobilis (nes dabar be kt automobilio mano poreikiai apriboti, nes turimas vienas, jis mano, leidau jam juo naudotis, kad tik dirbtu, uzsidirbtu), tokiais tempais ir pensija ateis. Jau ne po 25 mums.
