(anonimas) (archyvas)
@10ash Nežinau, jis neklauso nei tėvų nei manęs. O draugų tokių neturi, kuriems pasakius suklustų… Kažkada tik buvo pasakęs, kad jei ne aš ir mano palaikymas, gal jau seniai būtų iššokęs pro langą.
Man būna tokių momentų, kad ant viso garso užsidėjus muziką, norisi išeit ir eiti toli toli, kol paskaus kojas ir jos namo nebeneš. Sunku nupasakoti tą būseną, kuri kartais mane apima, toks grynas beviltiškumas, lyg bandyčiau iš kiaurasamčio atsigerti. Bandau kartais draugėms papasakoti, bet jos sako tik vieną – nekaltink savęs.
Ir taip, kartais kaltinu save, kartais ligą… Bet tas būvimas atstumta, manau, kiekvienai moteriai yra be galo sudėtingas.
