vieniems sekasi aplink save suburti didelį ratą žmonių, kitiems – ne. Tai absoliučiai normalu. Ne visi traukia prie savęs žmones, nori stengtis dėl santykių su jais, galų gale, ne visi tai ir sugeba ir tikrai ne visiems to reikia. Man pačiai jūsų amžiaus atrodė, kad tai – didžiausia pasaulio tragedija. Nesugebėjau užmegzti didelių draugysčių nei universitete, nei darbovietėse, tačiau einant laikui supratau to priežastį. Esu iš didelės šeimos ir mano laiką daugiausia ir užimdavo bendravimas su ja. Man nereikėjo dar vieno būrio žmonių, kuris tą šeimą pakeistų. Tai supratusi nurimau ir nustojau stengtis kam nors patikti. Draugų, kuriems galėčiau naktį skambinti, neturiu ir aš. Nesijaučiu dėl to kažką praradusi. Žmogus gimsta ir miršta vienas, neieškokit savo gyvenimo prasmės kituose – ją turit rasti tik savyje…
