nenoriu (ar dar ilgai neplanuoju) vaiku del ivairiu priezasciu: nepriteklius, nespejau savo gyvenimo pagyventi, jei tureciau vaika, noreciau buti labai ismintinga, kad galeciau vaikui duoti puikius pamatus. prie to pacio esu hedonistiska. dar taip pat yra didele baime fizisku skausmu, nelaimiu, plysimu, kunu pasikeitimu (nu sventosios apsiverkit, bet normalu to nenoreti). save matyciau kaip mama, jeigu pragyvenciau ilga gyvenima sau, tureciau pakankamai pinigu islaikymui bei buciau protingesne, bei jei tai butu lengvas fizinis procesas. o dabar net tam krizes persmelktam zmoniu pertekliaus pasaulyje tikrai nereikia dar vieno vaiko. taip as jauna ir ta suprantu, bet yra pilna vyresniu zmoniu kurie vis dar dziaugiasi savo pasirinkimu.
nepeikiu seimu su vaikais, ir man kiek debiliskas isireiskimas yra ”breeders” ar kaip kaikurios siais laikais vartoja. bet ir ties nemaza dali seimu esu kritiska, kai pacios nieko negali duoti vaikui bei apsimeta kad viskas yra gerai, o viduj mirsta, ir ju vaikai sedi nepritekliuje.
