Mes su broliu turėjom vaikystėj tokį hobį: su atsuktuvu krupščiai gręžti skylę senelių miegamajame Taip pat, vargšai seneliai, jų kambario sienos pasirodė tinkamiausios dailei Tai pieštuku buvo ir žmogeliukų, ir įvairiausių gyvūnų priraizgyta
Dar kaime (vėlgi su broliu) kaimynei į guminius batus pripylėm vandens, o po to pastatėm ant takelio kilpą, apmėtėm šienu ir laukėm krūmuose pasislėpę kada ji eis… Lygiai taip pat gaudydavom vištas, tiesa, su jomis sekdavosi nepalyginamai geriau
Kitas prisiminimas: kadangi brolis vyresnis, tai buvo lyg ir autoritetas vaikystėj. Kažkada man pasakė, kad mano bamba pūva, ar kažkas tokio, ir aš ten su pirštu krapštau krapštau, na ir iš tikrųjų SKAUDA! Ėjau pas močiutę binto, kad susitvarstyt, kol mama iš darbo grįš Tai močiutė atvėrė man akis, kad čia viskas gerai
Pamenu kai nusipirkom pirmąjį žiurkėną, ir aš nežinojau, kad jie prisikiša maisto į žandus. Na ir aš ten jį išsiėmus paminkiau, leidau pabėgiot ant lovos, vėl į narvuką įdėjau. Grįžtų po kelių minučių, žiūriu – deformavosi galva! Jau taip išsigandau, net nutirpau Ėjau pagalbos ieškot.
Kitas atvejis: Buvau namuose tik aš ir senelis, ir man reikėjo kažkur išeiti trumpam (gal pažaisti ar į parduotuvę su draugėm). Neradau senelio, parašiau raštelį “Seneli, raktas po kilimėliu” (be abejo su klaidomis, nes man buvo gal kokie 7m), užkišau prie durų raštelį ir išėjau. Po to grįžus paaiškėjo, kad senelis miegojo ir buvo namie
Na pradžiai tiek, jei dar atsiminsiu, parašysiu daugiau
