O ypac rekomenduoju miuzikla “Meile be akcento”
Cia jo aprasymas 😉
Miuziklas lietuviškame teatre – retas svečias. Per metus galime ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti, kiek miuziklų pastatymų galima pamatyti. Tad kviečiame pasimėgauti nuotaikingu Elfų teatro, JAV ambasados Vilniuje ir Buran Theatre Company bendru projektu – miuziklu, muzikine komedija „Meilė be akcento“. Spektaklyje skamba žymiausios amerikiečių miuziklų dainos, nedaug kur girdėtos Lietuvoje.
Išverstas į lietuvių kalbą dainas atlika Elfų teatro aktoriai skambant gyvai, čia pat grojamai muzikai: pianinu groja Deimantė Ponelytė, akordeonu, fleita ir gitara – Vaidas Lengvinas. Amerikietiškai kultūrai atsvara tapo vaizdo projekcijose rodomi vieno žymiausių Lietuvos grafiko Stasio Krasausko kūriniai.
Pati spektaklio istorija – paprasta. Tai pasakojimas apie meilę: tik užsimezgusią, žydinčią, brandžią, besibaigiančią ir vėl sugrįžtančią, sklandančią ore ir esančią čia pat, šalia. Scenoje visa tai pasakojo dvi aktorių, o iš tiesų – keturios personažų, poros. „Brangioji, o tu prisimeni, kaip seniai, seniai mes pirmą kartą bučiavomės?“, – klausia vienoje scenos pusėje sėdintis senukas (Tadas Gudaitis), o čia pat šalia, Eifelio bokšto pavėsyje, pamažu mezgasi nauja meilės istorija: „Ar galiu palaikyti tave už rankos?“, – klausia jaunas vaikinas (Kasparas Ališauskas).
Dar kita scena ir vėl skirtingos situacijos, skirtingi veikėjai. Viena pora džiaugiasi sėkmingomis vedybomis ir meile: „Atmerki akis ir supranti – ne vienas esi“, o kita pora supranta, kad vedybų, matyt, niekada nebus: stumdosi, pešiojasi, pykstasi ir kaltina vienas kitą dėl savų nesėkmių.
Aktorius Marius Mačiulis, miuzikle tapęs mimu, teigia, kad: „Meilės be akcento“ tikslas – teikti viltį, grožį, gerumą, meilę, kitaip sakant – tas emocijas, kurių žmonėms dabar labai trūksta.
Iš tiesų keturios personažų poros nupasakojo tai, ką kiekvienas iš mūsų žino, bet dažnai nepastebi ar nedrįsta garsiai pasakyti. Miuziklas tapo trumpais žmogaus gyvenimo akimirkų etiudais.
