Jei dabar nebūtų beveik vidurnaktis, tikriausiai prirašyčiau penkiasdešimt puslapių šia tema. Visų pirma, tai noriu paminėti, kad užaugau itin pedagogiškoje aplinkoje, mama auklėtoja, o močiutė parengiamųjų grupių auklėtoja. Tad net laisvu laiku augau darželiuose, jei ne savo, tai mamos ar močiutės. Dvejas vasaras dirbau darželyje padėjėja. Žodžiu, visas vidines virtuves esu ganėtinai gerai perkandusi, atsižvelgiant į mano jauną amžių (gerai, jau nebe jauną, man jau 18 metų, bet vis tiek). Tai vat. Pirmiausia man labai gaila, kad už šį darbą tiek mažai mokama. Kalbu ne tik iš tos pozicijos, kad pinigų trūksta konkrečiai man ar mano šeimą, o bendrai paėmus: auklėtoja per dieną atsakinga už 20 gyvų galvų, už 20 nedėkingų snargliukų, kurie velnių pririję ir jiems nusispjaut,kad jei jei nusilauš galvytę ar kojytę, auklėtoja ne tik kad lėks iš darbo, bet, esant įnoringiems tėveliams dar ir į kalėjimą gali sėsti (nesigilinau, bet buvo atvejis kažkada). Nekalbu apie tai, kad aplink tėvelius kaip apie kokius ponus reikia šokinėt. O gauna pedagogai realiai tiek pat, kiek kad gauna Maximos kasininkės. Nesakau, kad dirbti Maximoje lengva, bet pripažinkime, kad daug sudėtingiau būti atsakingu už kitą, visiškai iracionalų asmenį, o ne už keletą banknotų.
