kazkada maniskis buvo anglijoje, tai jo draugo panele man paskambino, sako turiu tau kai ka perduoti, atejo, atidarau duris, ji su gelemis. maloniai pasijauciau, tik sako- cia dar ne viskas, tikroji dovana cia- ir uzlipa vaikinas laiptais o siaip visokiu staigmenu su dovanom tai buvo begale. turiu meskina dydzio kaip penkios as, labai idomiai ji iteike isejau laikyti egzamino,vaikinas atvaziavo pasiimti, griztam, jis kazko pasiliko masinoj, durys nerakintos, galvoju vaje pamirso. ieinu, o lovoj didziausias kupstas miega, kaip pradejau rekt isbegau pas vaikina i lauka vaikinas, sako kas buvo. sakau zmogus kambary, eik ziuret. sako bijau, eik tu supykau, galvoju siaubas koks bailys nukeliu kaldra apsiginklavus sepeciu,o ten tas didckis meskinas
dar kazkada pasieme mane, sako vaziuojam, sakau kur, visa kelia nesnekejo, toks rimtas, sako draugui su masina kazkas. o nusiveze i labai grazia vieta, padovanojo grandinele, kurios reikejo paciai ieskoti siaip originaumo jam netruksta, net pacia gele dovanodamas sugalvoja ka nors. pvz: nulipk greitai i apacia, paduos atseit kazkoki daikta, perduot reiks jo draugui, o iteikia gelyte.
tik kazkaip dabar sumazejo tu staigmenu
