Pirmoji pagalba
Gydytojas psichiatras Arūnas Rimkus: „Vienareikšmio atsako, kaip elgtis su potencialiu savižudžiu, deja, nėra. Sovietmečiu buvo laikoma, jog žudosi tik psichiškai nesveiki. Tas šleifas juntamas ir šiandien. O žudomasi buvo visais laikais ir dėl pačių įvairiausių priežasčių. Štai kad ir Pilėnus… Taigi kiekvienos savižudybės potekstė būna skirtinga: grasinimas, noras pagąsdinti, neišgirstas pagalbos šauksmas, liga, gresianti nelaisvė, gėdos jausmas… Apie pusę nusižudžiusiųjų buvo girti – taip sako statistai. Šiaip ar taip, vieno recepto, kaip elgtis su potencialiu savižudžiu, nėra.
„Negirdėti” savižudžio užuominų, ko gero, pats blogiausias reikalas, nors taip dažnai daroma. Mes, psichiatrai, klausiame konkrečiai: „Ar nėra minčių apie savižudybę?” Dažniausiai išgirstame atsakymą. Ką patarti? Reikia paklausti, kodėl jis taip kalba, kas atsitiko? Ypač reikėtų susirūpinti, jeigu užuominos nusižudyti kartojasi. O pirmoji pagalba – nusivesti tokį žmogų pas psichologą, galintį kažką patarti. Žinoma, patarti gali ir močiutė, tačiau specialistas turi šimto tokių „močiučių” patirtį. Realybė tokia, kad daug kas vengia kreiptis į psichologą, neva, tai gėdinga, silpnybės ir nevisavertiškumo požymis ir t. t. Geriausia į tai atsako epizodas iš žinomo austrų psichiatro, psichologo ir psichoanalizės pradininko Z. Froido gyvenimo. Draugas kartą jo paklausė, kas yra psichoanalizė? Froidas ilgai pasakojo, pasakojo… „Palauk, – sako tas, – bet juk visa, ką dabar man šneki, aš galiu gauti pakalbėjęs su geru draugu!” – „Teisingai, – sako jam Froidas, – bet kur tu tokį draugą rasi?”
