Jungiuosi ir aš
Papasakosiu savo istoriją (jau seniai kažkaurioje temoje, truputėlį pasakojau).
Tai štai:
2011m. sausį sulaukiau facebook’o svetainėje vieno princo ‘bakstelėjimo’. Iš pradžių žiūrėjau pro pirštus, kažkaip maniau, kad čia eilinis iš tų neturinčių ką veikt vaikinukų. Bet tas bendravimas buvo nenutrūkstantis. Bendravom tik facebook’e ir skype, numerio ilgai nedaviau, nors ir daug kartų prašė. Jis man siūsdavo dainas, dainų linkus. Net savo foto apsikeisdavom Bendravom gražiai ir galų gale daviau savo numeriuką. Sužavėjo mane tas jaunuolis. Kadangi jis gyvena ne Lietuvoje, tarėmės ir labai laukėm kada jis grįš, sužinoją tikslią datą labai džiaugėmės. Bet atsitiko toks dalykas, kad mes pradėjom pyktis, jaučiau jam simpatiją ir tai privertė mane nervintis, kad negaliu jo nei apkabint, nei jaust šalia kada noriu ir to susitikimo laukt buvo labai sunku, laikas lėtai ėjo. Tai mane tarsi slėgė. Po tryju mėnesiu nenutrūkstamo bendravimo, stojo menesio tyla. Ji mane veikė tragiškai, viskas krito iš rankų. Po to vėl palengva ėmėm bendrauti, sulaukėm tos dienos kada jis gryžo. Atvažiavo pačia pirma dieną pas mane jo atostogų laikas buvo pasakiškai praleistas kartu. Kiekviena akimirka buvo NEREALI.. Tiek laimes, džiaugsmo dar niekad neesu patyrusi su jokiu vaikinu. Visi tie nuostabiai šilti apkabinimai, karšti bučiniai.. miegas kartu apsikabinus.. mmm pasakiška.. Bet viskam atėjo galas, su jo atostogų pabaiga. Jis išvyko. Aš likau čia. Vėl stojo pykčiai, liūdesys, kad jo nebėra šalia. Neatlaikiau ir pasakiau, kad nebenoriu to tęst, nes tas kelias mano manymu vedė į niekur. Jis nenorėjo manęs paleisti. Bet aš “nugalėjau”. nustojom bendraut. po dvieju mėnesiu pamačiau tame pačiame facebook’o svetainėje, jog jis draugauja su kita. Visą tą laiką aš kankinausi, bet principai man neleido jam parašyti.. Ir štai kaip viskas atsitiko, suprantu, kad šalia jo yra jau kita mergina, o ten galėjau būti aš. Aš jam tikrai patikau, kiek kartu mes pykomės, bet visviena kentė, traukė mane link savęs.. O aš viską sugadinau.. Negaliu nupasakoti to ką jaučiu savyje.. Toks jausmas, kad man širdį gniaužtų.. Suprantu, kad jo aš nebesusigražinsiu.. Vaikinų dėmesio man netrūksta, bet negaliu nieko prie savęs prisileisti, atrodo lyg mano širdis ir netgi protas laukia jo. Jis man buvo, kaip dievo siūsta dovana, kurią aš praradau. Gal banaliai nuskambėjo visa ši mano istorija, bet patikėkit tai buvo pats gražiausias dalykas mano gyvenime. Jutau, jog tikrai pamilau žmogų. Pamilau tikra tyra meile. nebendrauju su juo penktas mėnuo, bet viską jaučiu, kaip būtų buvę vakar.
Gal parašiau padrikai, privėliau klaidų, tačiau tikiuosi, jog supratot mano istoriją..
