super-eko, aš pati baigiau pernai aukštajį, jau daugiau nei pusmetis nerandu darbo, pašalpos negaunu, draugas studentas irgi nedirbantis, tad gyvenu iš kelių šimtų litų, kuriuos duoda tėvai, iš kurių sumoku didžiąją dalį kambario nuomos, o už likusius perku kruopas ir makaronus. Dar ką išeina susitaupyti, nusiperku vieną kitą rūbelį, o visa kita – užveržti diržai kiek įmanoma. Tai ką man dabar daryt? Verkti, šaukti, kad Lietuva šūdas? Tai kažką pakeis? Ne Lietuva yra kalta, kad aš esu šūdinoj padėty. Tai mano kaltė, jog daugelį dalykų neapgalvojau, neapsvarsčiau, tik žiūrėjau kas po kojom, o nežiūrėjau į priekį. Bet aš jau bandau kabintis, po truputį, bet judu į priekį. Jau matau tą šviesą tunelio gale. Kiekviena pradžia yra sunki ir aš nusiteikusi kovoti. Žinoma, draugas siūlo emigruoti kai tik jis baigs studijas, ir gal taip net ir nutiks, bet aš niekada nešiksiu ant savo tėvynės ir ant savo tautiečių. Gal pasitrankysim kur po užsieny, susižvejosim pinigėlių, įgausim patirties, bet grįšim, būtinai grįšim. Ar lengva čia gyventi? Nelengva. Bet užsienis – irgi ne Eldoradas.
