turėtumėm sau pripažinti, jog ta Lietuva, kurią mums visiems drauge pavyko sukurti, pranoksta daugelį anuometinių svajonių. Vien tai, kad važiuodami per kažkada spygliuotomis vielomis apraizgytą ir ginkluotų kareivių saugotą sieną dabar net neprivalote sustoti, o neradę sau mielo darbo gimtinėje, galite įsidarbinti kraštuose, kurių anksčiau net per televizorių nerodė, suteikia svaiginantį laisvės pojūtį. Apsidairę atviromis akimis pamatysime naujas gatves ir šaligatvius, švytinčius prekybos ir pramogų centrus, aplink miestus išdygusius naujų individualių namų kvartalus, kiemuose stovinčius ne tokius jau senus vokiečių ir japonų gamintojų automobilius… Kas mums pasidarė, kad viską, ką užgyvenome, suvokiame lyg savaime suprantamą, ir čia pat skundžiamės, kad už tokį pat darbą vokietis ar norvegas gauna keliskart daugiau, o baltarusis moka už buto šildymą keliskart mažiau. Bala nematė, ką aš čia berašyčiau, kritikuodami valdžią prieš rinkimus vis tiek šauksite, kaip „Kubilius nuvarė Lietuvą”, bet, bent likę vieni su popieriniu ar kompiuterio ekrane skaitomu tekstu, išdrįskite sau pripažinti, kad čia gera gyventi. Kai nebijau būti suėsta laukinių žvėrių, nukankinta geriau ginkluotos kaimyninės genties, mirti nuo maro, choleros ar paprasčiausio kraujo užkrėtimo, būti subombarduota kartu su šeima savo namuose, uždaryta į getą, nes neverkiau dėl mirusio lyderio ir sušaudyta duobėje, uždaryta į beprotnamį už kritišką žodį, imu manyti, jog taip ir turi būti. Bet juk tai nėra savaime suprantama. Iš 7 milijardų pasaulio žmonių bent 3-4 nedvejodami pasikeistų su manimi vietomis, kad pabėgtų nuo alkio, troškulio ir visiško skurdo. Dar 1-2 mlrd. žmonių gyvena gerokai sudėtingesnėmis sąlygomis, kenčia karštį, šaltį, sausrą ar liūtis, lupikiškus mokesčius ir nepalyginamai labiau korumpuotą valdžią, kurios negali demokratiniu būdu pakeisti, bet šypsodamiesi žvelgia į ateitį ir sunkiu darbu skinasi sau kelią į gerovę…
