Eina šikt . Mano diedas irgi, kažkada, dar bendro gyvenimo pradžioje pamėgino ant svetimo bybio (pšeprašam) į dangų joti: tu esi boba, tu turi virti- kepti (kiekvieną dieną ), tvarkytis, skalbti. O aš rozetką ir kraną taisyti (aha…kaipgis kaipgis…vieną kartą į metus. Geras darbų pasidalijimas, ane?) Mat ankstesnė boba buvo taip, muset, įpratinusi. Pasakiau taip: kai aš nedirbsiu, o tu mane išlaikysi, tada galėsi tikėtis, kad aš viena namus kuopsiu ir valgyt gaminsiu. O kadangi mes abu dirbam, bus taip: kas pirmas ateina namo, tas gamina valgyti (tiesos dėlei reik pasakyti, kad vis tik, dažniausiai, aš ateinu namo ). Ir kad nesitikėtų restoraninio maisto. Neturiu nei laiko, nei noro tokioms nesąmonėms, kaip maisto gaminimas. Savaitgaliais butą tvarkysime abu. Nu ką: pasinervino, nekalbėjo su manim keletą dienų (manė- pagąsdins mane, bolvonas ) ir vis tiek buvo mano viršus . O su išmėtytom kojinėm padaryk taip, kaip padariau su savo pirmuoju vyru. Surinkau visas padėvėtas kojines ir ryte, prieš jam išeinant į darbą- sukišau visas į portfelį. Atsidaro (viešojoje erdvėje) portfelį – pilnas noskaino. Pasiškandalino parėjęs, bet su kojinėm pradėjo atsargiau elgtis. Nenusileisk diedui jokiu būdu: įleisi kiaulę į bažnyčią- ant altoriaus prišiks. Diedas turi žinoti savo vietą (nu panašiai, kaip šuo)
