Nejau klasėje nėra nė vieno žmogaus, su kuriuo sutartum ir rastum bendrą kalbą? Mokykloje irgi buvau iš tų ‘vienišųjų’, bet turėjau porą draugų, su kuriais visą laiką bendraudavau ir dabar, praėjus 4m. po mokyklos baigimo, tebebendrauju. Su didžiąja klasės dalimi taip ir nesuradau bendros kalbos, nebuvau graži mergaitė, berniukai nemėgo manęs, o su mergaitėmis daugmaž sutardavom, tik tikrai ne visas būrys draugavome. Ir dabar universitete dažniausiai bendraujama po kelis. Gal dalis priežasčių, kodėl taip yra, slypi ir tavyje? Aš kartais irgi pagalvoju, kad gal buvau pernelyg išdidi ir užsisklendusi individualistė, o mokykloje visiškai be draugų, manau, labai sunku.. Sėkmės tau, mėgink susibendrauti, netikiu, kad klasėje nėra nė vienos panelės, su kuria rastum kalbą
