Pati auginu, pas mane jau seniukas (8metai) – Bufas . Ką galiu pasakyti: šuo su savitu charakteriu Netrykšta džiaugsmu, kai jį glosto, “cackina” aplinkiniai žmonės, yra tinginys, pikčiurna, labai didelis “paprašaika” (jei ką tik kramtai burnoj, tai ir jam reikia ) ir miegalius… Jaunas dar palakstydavo daugiau, o dabar jau apsileido ant senatvės, po namus mane pasekioja sliūkindamas, paskui priėjęs išsidrėbia ir akytėm klapsi, kad glostyčiau, pakasyčiau… Myli mane labai labai, be galo prisirišęs šuo Kai man būna liūdna, kai verkiu – jis neatsitraukia. Kiša nosį man po šonu, kad apsikabinčiau, žiūri rimtomis akimis ir dūsauja… Dievinu jį
Bėdelių turėjom ne vieną (mažiukui, tikriausiai kaip ir daugumai operavom akis), tačiau (tfu tfu tfu) alergijų neturėjom, kas būdinga šiems šunims… Na tik buvom išberti žaizdelėm dėl netikusio maisto, tačiau su veterinarų konsultacijom ir patarimais greit išgijom. Neseniai buvome perkasti didelio šuns, veterinarijos klinika kelias savaites buvo mūsų namai, tačiau jau pasveikom ir vėl vaikštom, pabėgiojam
Štai tas mano kotletas
Forumo žinučių nuotraukos rodomos tik registruotiems nariams. Prisijunk arba registruokis.
<div
