Aš galiu papasakoti savo istoriją. Žodžiu, ėjome į žygį pėstute iš Juodkrantės į Klaipėdą. Buvom labai pavargę. O dar ir pliaupė kaip iš kibiro, tad buvom kiaurai šlapi ir sušalę. Einant labai daug šnekėjom apie kitus. O jis vis pakartodavo, kad esu pati šauniausia ir pan. Turėjau priežaščių netikėti. Vis dėlto buvom visai neseniai trim dienom išsiskyrę. Galų gale jis mane sustabdė ir žiūrėdamas į akis pasakė “Aš supratau, kad tave myliu”. Prisimenu puoliau į jo glėbį ir nenorėjau paleisti. Tada jau nebebuvo svarbu nei šaltas lietus, nei kiaurai permirkę drabužiai, nei žmonės žiūrintys į mus du apsikabinusius ir stovinčius per lietų, kai visi kiti tuo metu susigrūdę po stogų. Tai įvyko prieš maždaug 4 metus, bet iki šiol prisimenu tai kaip šiandien
