Dabartinė žmonių kova prieš valdžią yra apatija ir emigracija. Taip parodomas nepasitenkinimas, nes streikuot nėra drąsos, ryžto ir, tiesą pasakius, prasmės. Į demonstracijas (jei jos nesusijusios su švietimu) dažniausiai juk eina pagyvenę profsąjungų atstovai, pensininkai, kuriems išvykti ir prasigyventi kitur jau kaip ir nėra galimybių (kalbos barjeras, amžius, prieraišumas). O jaunimas su mokyklos diplomais ar bakalaurais važiuoja kitur (suveikia čia ir globalumas, beveik neribotos keliavimo galimybės). Atėnai juk dega kas keletą mėnesių, kokios didžiulės demonstracijos, streikams net tvarkaraščiai parengti, bet ar žmonės kažko pasiekė? Valdininkai dabar tik bijo dėl savo sveikatos, kad jogurtu kas nors neužmėtytų. Korupcija ten, kaip ir čia, yra begalinė ir smarkiai įsišaknijusi. Šalys skirtingos, taip, bet problema ganėtinai panaši ir galiausiai žmonės prieina vieną sprendimą – išvažiuoti. Šiais metais įgysiu profesinį bakalaurą specialybės, kuri tikrai nėra paklausi (džiaugiuosi bent tiek, kad mokiausi valstybės finansuojamoje vietoje ir pinigų veltui nesukišau). Norėčiau būti laivų suvirintoja ar IT genijus. Kažkaip paklausu tai, kiek darbo skelbimus peržiūriu. Bet ir vėl – darbas būtų, o laisvai pragyventi būtų įmanoma? Kaži kaži… Tai va, šiuo metu ieškau stipendijų užsienyje, kad pratęsti mokslus. Gal išvažiuosiu, gal pasiliksiu, bet nemanau, kad Lietuvoje pasensiu (nes iki to čia nieko ir nebeliks).
